Darbas ir patogus gyvenimas mieste. Lektoriumi ir laimės mokytoju vadinamas Darius Ražauskas savo noru atsisakė tokio gyvenimo būdo ir persikėlė gyventi į kaimą. Dabar D. Ražauskas mėgaujasi provincijos ramybe, augina daržoves, kvėpuoja grynu oru ir savo patirtimi dalijasi viešose paskaitose. Ekologišką gyvenseną propaguojantis jaunas vyras LRT laidoje „Įžvalgos“ pasakojo apie eko bendruomenes Lietuvoje, jų veiklą, tikslus ir privalumus.
- Mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo klausimo, kaip jūs galėtumėte save pristatyti? Kas jūs esate?
- Žmogus, šios planetos gyventojas, Lietuvos Respublikos pilietis. (Juokiasi – red. past.) Daug kas mane vadina lektoriumi, laimės mokytoju, taip pat ekologu.
- Jūsų istorija įdomi tuo, kad palikote miestą ir atvykote į kaimą.
- Na, šis aspektas man nėra labai įdomus, bet daug kam tikrai įdomu... (Juokiasi – red. past.)
- Vis dėlto kodėl jūs palikote miestą?
- Tiesiog mieste buvo išbandytos visos veiklos, praeitas visas kelias. Miestas buvo labai gera pamoka ir mokykla. Tačiau aš nesu tas žmogus, kuriam tai teiktų visišką pasitenkinimą. Širdžiai prireikė ramybės, atsipalaidavimo, gamtos, gryno oro.
- Juk viso to galima gauti savaitgaliais... (Šypsosi – red. past.)
- Galima, bet norėtųsi tai gauti ne kaip kažkokį savaitgalio prizą – truputį ramybės. Norėtųsi kas vakarą užmigti gražioje ramioje aplinkoje. Ir tokioje pat aplinkoje atsikelti. Iš tikrųjų tas miesto stresas, nuolatinis bėgimas... Beieškodamas savęs mieste šiek tiek pavargau. Visi tie miesto darbai buvo vienas iš pagrindinių iniciatorių ieškant kitokio gyvenimo stiliaus.
- Tačiau miesto visiškai nepalikote. Pavyzdžiui, skaitote paskaitas mieste ir pan. Taigi iš tiesų nepabėgote nuo miesto. Ar tai nėra tik savęs apgavimas?
- Nesiekiau nieko apgauti... (Šypsosi – red. past.) Radikalizmas, fanatizmas arba dogmatizmas, mano nuomone, žmogų gyvenime priveda prie didelių problemų. Nesiekiau pabėgti ar paneigti miesto. Ir tikrai negalvoju, kad miestas yra blogai. Tiek miestas, tiek kaimas, tiek vienkiemiai yra vienodai reikalingi, nes visi žmonės skirtingi ir jų poreikiai yra skirtingi. Galų gale, kiekvienas einame per skirtingus gyvenimo etapus. Vienu gyvenimo etapu reikia aktyviai pagyventi mieste, kitu – ramiai atrasti save kažkokioje naujoje aplinkoje. Aišku, aš nesu idėjos, kad reikėtų kažkur vienam užsidaryti kalnuose, šalininkas. Man labai patinka grįžti į miestą, organizuoti renginius, skaityti paskaitas.
- Grįžkime prie gyvenimo kaime. Jūs organizuojate bendruomenės veiklą, vyksta įvairūs susirinkimai ir pan. Ką ten veikiate?
- Pirmiausia, kiekvienas kuria savo erdvę. Tai reiškia, kad užsiima žemdirbyste, sodina daržą, sodą. Mūsų tikslas yra užsiauginti savo ekologiškų daržovių, maisto produktų tiek, kiek tai yra įmanoma neperlaužiant savęs. Kad būtų galima turėti kažkokią nepriklausomybę tiek nuo mamos „Maximos“, tiek apskritai, netiesiogine kalba sakant, nuo visų mūsų visuomenės cheminių elementų. (Šypsosi – red. past.) Ką dar veikia žmonės? Na, laisvu laiku – pagal poreikius: dainuojam, šokam, būnam gamtoje, keliaujam, medituojam. Kiekvienas turi kažkokią savo praktiką, ką jis mėgsta daryti.
- Ar susirenka daug tokių žmonių?
- Nepasakyčiau, kad Lietuvoje panašios eko bendruomenės yra labai populiarus ir masinis reiškinys. Teko lyginti statistiką. Jeigu palygintume su Rusija ar kitomis didesnėmis valstybėmis, Lietuvoje tas skaičius yra pakankamai neblogas. Vis dėlto negalime pasigirti, kad Lietuvoje eko bendruomenių judėjimas būtų stiprus. Tiesa, pastaruoju metu jis įgauna pagreitį ir plėtrą. Kiek girdėjau, atsiranda naujų žmonių, kurie jungiasi, plečiasi, galvoja kažką rimtesnio daryti, statyti. Kai kurie net pradeda mąstyti apie savo darželius, mokyklas, kad nereikėtų vaikų vežioti į miestą, su sava edukacijos programa ir pan.
- Ar visa tai nepanašu į sektą?
- Kas nepanašu į sektą? (Juokiasi – red. past.) Kiekvienas savo nuomonę turintis žmogus gali būti pavadintas sekta...
- Na, vienas iš sektos požymių yra užsidarymas ir gyvenimas tik savo bendruomenės ribose. Jeigu jau galvojama apie savo darželius, o paskui mokyklą... Todėl ir klausiu.
- Bet juk čia kaip tik ir daroma siekiant parodyti, pateikti kažkokią alternatyvą, kurią paskui visuomenė galėtų pasiimti. Juk žinome tiek ekonomikos, tiek meno dėsnius: kuo didesnė įvairovė, tuo visiems yra geriau. Negi mes norime, kad būtų tik valstybiniai darželiai ir mokyklos ir viskas pagal vieną kurpalių? Vieną kartą jau gyvenome tokioje sistemoje, kur viskas buvo vienoda ir žinome to rezultatus. Todėl, manau, kad tai kaip tik yra didžiulis gėris. Kuo daugiau bus įvairesnių sistemų, įvairesnių mokyklų ir bendruomenių, tuo didesnį spektrą ir paletę matys ir galės rinktis visuomenė ir iš to piešti naujomis spalvomis.
- Užsiminėte, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių ateina į eko bendruomenes, nori ekologiškai gyventi. Ar nemanote, kad tai yra tiesiog mados klyksmas?
- Iš dalies taip. Žmones bent jau šiuo atveju galima suskirstyti į mažiausiai tris grupes. Vieni taip elgiasi dėl mados ar todėl, kad reikia pasirodyti prieš kaimynus. Jie turi pinigų, kur nors eko bendruomenėje nusiperka ar pradeda statytis brangų namą. Kitą grupę sudaro bijantys, išsigandę, nuo kažko bėgantys žmonės. Tarsi bėga nuo miesto, bet ir kaime jiems yra blogai. Tai savęs ieškantys žmonės. Na, ir yra trečia grupė, gal ne visada didelė ir vyraujanti bendruomenėse, bet tai yra sąmoningi žmonės, kurie žino savo poreikius ir turi savo vertybes. Pavyzdžiui, žmogus mėgsta tylą, ramybę, artimus nuoširdžius kaimyninius santykius. Ne tuos, kai gyveni daugiabutyje ir nežinai, kas gyvena dviem aukštais aukščiau ar žemiau ir nežinai net kaimynų vardų. Bendruomenėje to nėra, ten visi artimiau bendrauja, padeda vieni kitiems padaryti kažkokius darbus, kartu švenčia.
- Komunizmas? (Šypsosi – red. past.)
- Komunizmą suprantu šiek tiek kitaip, kai viskas yra bendra ir visų. Galiausiai tai iššaukia žmonių gobšumą ir prasideda betvarkė. O čia yra bendra žmonių idėja ir bendra veikla, tačiau turtas, nuosavybė nėra bendra. Ir nėra komunizmo pavojaus, kad pradėsiu neprižiūrėti, naudoti, savivaliauti, vogti sau tai, kas yra bendra. Kai žmogus turi savo namą, žemę, jis tuo rūpinasi ir nelenda į kito privačią nuosavybę peržengiant sveiko proto ribas.
- Jūs taip idealistiškai kalbate apie eko bendruomenes. Tačiau turbūt juk ir ten būna pykčių, nesutarimų, konfliktų?
- Taip, kaip ir bet kur, kai susirenka skirtingi žmonės. Apskritai ten, kur susirinko trys žmonės, anksčiau ar vėliau bus kažkokia diskusija.
- Užtenka dviejų, nebūtinai trijų... (Šypsosi – red. past.)
- Taip, užtenka mūsų dviejų. (Šypsosi – red. past.) Viskas priklauso nuo to, kokios žmonių vertybės ir kaip jie sugeba bendrauti. Yra tokių bendruomenių, nereklamuosiu jų, kur žmonės yra gana stipriai apsipykę, turėjo kažkokių problemų, neaiškumų. Nemanau, kad labai miela gyventi, kai kaimynai tarpusavyje kariauja. Kaip ir perkant butą, taip ir renkantis bendruomenę, kurioje norėtum kažkur gamtoje gyventi, reikia labai gerai susipažinti su kaimynais, paklausinėti, sužinoti priešistorę, į kokį bendravimą tai linkę žmonės. Svarbiausia, kokios yra jų vertybės, kad paskui nereikėtų per tvorą kariauti.
- Kaip manote, ar Lietuvoje eko judėjimas ir gyvenimas panašiose bendruomenėse, bėgimas iš miesto į kaimą ateityje stiprės? O gal tai tik laikinas reiškinys?
- Geras, bet tuo pačiu sunkus klausimas... (Šypsosi – red. past.) Dabartinės tendencijos rodo, kad pastaruosius dvejus trejus metus šis procesas stiprėja. Ar ši tendencija išliks ilgoje perspektyvoje? Sunku pasakyti. Tačiau visgi, manau, kad išliks, nes kai kuriose bendruomenėse, kai žmonės susitvarko, jose gyventi tampa maloniau ir kiek pigiau nei mieste. O taip pat ir sveikiau, kadangi ekologija įgauna vis didesnį pagreitį ar madą, kaip mes jau šiek tiek kalbėjome. Iš kitos pusės, tokios bendruomenės tampa tarsi alternatyva įprastam gyvenimo būdui - ne tik ekologiškam, bet kartais ir pigesniam. Žinant šiuolaikinius naftos ir kitus resursus, nuolatinį sąskaitų augimą mieste, ilgoje perspektyvoje aš tokias bendruomenes matau kaip tam tikrą alternatyvą brangiam miestui. Remiantis tuo bei brangstančia sveikatos aptarnavimo sfera, o sveikas gyvenimo būdas tokiose bendruomenėse gerokai lengvesnis, yra galimybė auginti savo maistą, kvėpuoti geresniu oru, aktyviau judėti, manau, kad šios bendruomenės turi perspektyvą augti. Tačiau tai tik mano subjektyvi ir spekuliatyvi teorija.
- Dėkoju už pokalbį.