Neseniai grįžau iš evakuotos Černobylio zonos. Tai buvo mano vienuoliktas vizitas. Kas kartą sėdėdamas automobilyje, traukinyje ar sename „Ikarus“ autobuse, kuris traukia link užžėlusių pievų ir apleistų sodybų paženklintų radiacijos simboliais, vis galvoju apie tą keistą žmogaus ir gamtos santykį, apie mūsų padermės gebėjimus geriau nuspėti ar valdyti stichijas. Apie branduolinę energetiką ir juokingą visuomenės paranoją.
Žinoma, šitoje vietoje galėčiau palyginti urano energetinį potencialą su ugnimi. Mintimis grįžti į pirmykščius laikus, kai mūsų gentainiai išmoko ją naudotis. Prisiminti didžiuosius gaisrus, kurie siaubė, siaubia ir matyt siaubs miestus bei namus. Tada brūkštelėti, kad dėl viso to nenustosim kepę ir šildęsi ir pabaigai pridurti - branduolinė energetika toje pačioje stadijoje, kaip ir ugnis anuomet. Ir kad tai sąlyginai pigus ir švarus energijos šaltinis. Bet to nedarysiu, nes pastarųjų dienų politinės aktualijos mestų šešėlį mano apolitiškai pozicijai.
Kad ir kaip ten bebūtų, Černobylio katastrofa ir evakuota teritorija 50 kilometrų spinduliu nuo reaktoriaus puikus „rytojaus be mūsų“ modelis. Per 26 metus tie Polesės plotai, kuriuose sovietmečiu kūrėsi vienas iš turtingesnių tarybinių miestų (Pripetė), šiandien virto gamtos rezervatu.
Žmogaus ūkinė veikla beveik uždrausta. Medžioklė nevykdoma, išskyrus metines patikras, kai atliekami žvėrių pataloginiai tyrimai. Apylinkėje nuolatos gyvena 150 žmonių. 1988 metais jiems buvo leista grįžti, nes gyvenviečių radiacinis fonas neviršijo normų.
Kai kuriems leista verstis žemės ūkiu. Tai reiškia, kad žmonės gali dirbti žemę ir turėti gyvulių. Savo derliaus jie negali parduoti ar išvežti už zonos ribų, todėl augina tik tiek, kiek patiems reikia. Reiškia, neprievartauja žemės, nenaudoja pesticidų ir kitokios chemijos.
Su Ivanu ir Marija Semionovičiais susipažinau šiais metais Poryševo kaimelyje. Anksčiau toje vietoje gyveno beveik 200 žmonių. Po nelaimės grįžo tik jie ir dar treji kaimynai. Ivanas gimė 1934, o Marija 1937 metais. Nepaisant garbaus amžiaus, pora nesiskundžia sveikata. Juos kas mėnesį apžiūri medicinos darbuotojai - nieko baisaus nerado. Tiesą pasakius, abu senukai neblogai susitvarko su ūkio darbais. Ivanas savo rankomis, kiekvienais metais suaria žemės lopinėlį, kuriame sėja būtiniausias daržoves ir grūdines kultūras. Marija prižiūri kelioliką vištų ir rūpinasi buitimi.
Mums atvykus senukas skaldė stambias rastų kalades - ruošėsi artėjančiai žiemai. Pamatę svečius, abudu metė darbus ir su šypsenomis veiduose pasitiko. Papasakojęs, kaip atrodė ta lemtingoji balandžio naktis, Ivanas pradėjo kalbėti apie ūkio darbus, apie vietinę gamtą, grybus, buvusius kaimynus.
Vis laukiau, kol bent vienas jų užsimins apie sunkią dalią. Apie apgailėtiną pensiją, vos siekiančią 150 litų. Apie kiaurą stogą, prastą radijo ryšį, nelemtus vilkus ir šernus. Nesulaukęs pats paklausiau.
„Taigi, aną savaitę ant kelio mačiau vilkus - labai gražūs gyvūnai. Ir šernų čia yra, anksčiau buvo daugiau elnių. Dabar sumažėjo - matyt tie patys vilkai sumedžioja. Bet, ką darysi - ir jiems reikia maitintis,“ - šypsojosi Marija.
Tuomet ėmiau kamantinėti Ivaną, ar nenorėtų jis pas sūnų į Kijevą. Ar užtenka čia atvežamo maisto ir pinigų, kuriuos moka valdžia.
O jis ranką prie krūtinės pridėjęs nukirto, it kirviu - „Tai, kas čia tėvas aš ar jis? Jei pasakiau, kad gyvensiu čia, reiškia gyvensiu čia. Aš čia gimiau ir mirsiu. Ir palaidos mus tose kapinėse. Mums visko užtenka!”.
Paklausti apie svajones ir ateities planus jie nepradėjo dūsauti apie geresnį gyvenimą, didesnes pensijas, automobilį ar brangų televizorių. Kukliai paliudijo, kad nieko daugiau iš gyvenimo nenori, džiaugiasi mažu ūkiu, trimis katėmis ir retkarčiais užsukančiais vaikaičiais.
Grįždamas atgal ėmiau svarstyti: „Po velnių, tai kurie iš mūsų gyvena apokalipsėj? Mes visi sergam. Kiemuose negirdėti mūsų vaikų klegesio (tikrai nematau lauke žaidžiančių vaikų), mums visiems kažko trūksta, mūsų valdžia stengiasi mus sunaikint. Laukiniai gyvūnai vis viršija populiacijos normas (o ruoniai nesiteikia atsiprašyt žvejų už tai, kad minta žuvimi). Maistas toks užterštas ir netinkamas vartoti, kad vis daugiau žmonių minta, kaip negyvenamoj saloj - žaliu, augaliniu maistu. Pensininkai negali išlaikyti 4 kambarių buto ir šelpti 3 anūkų.“
Bet jei vieną dieną atsibustumėte visiškai vienas savo mieste, radijas ir televizorius neįsijungtų, parduotuvė nedirbtų, maistas reikštų energiją, o ne stilių - ar po 26 metų būtumėte laimingesnis nei šiandien?
