Taip juokavo Jonavos rajone bitininkaujantis Juozas Kačenauskas. Turėdamas 60 bičių šeimų jis neramiai žvelgia pro langą: jei sniego vėl privers tiek, kiek jo buvo pernai, iki bičių teks brautis traktoriumi ir kone iki pusės besimurkdant sniege.
Brido per pusnis
Jonavos rajone, beveik ties Širvintų rajono riba bitininkaujantis J.Kačenauskas sako, kad kiekviena žiema tiek bitėms, tiek bitininkui yra išbandymas.
Spaudžiantis 10–15 laipsnių šaltukas yra gerai, tačiau jei gamta nešykšti sniego, nukakti į bityną sudėtinga.
„Pamenu, pernai teko net traktoriumi važiuoti. Žinoma, ne iki pačių avilių, nes negalima trikdyti bičių ramybės. Dalį kelio brisdavau pasiramsčiuodamas lazda, per sniego pusnis“, – prisiminė bitininkas.
Kita vertus, lengva ir šilta žiema dažniausiai būna drėgna, o tai – pats blogiausias oras žiemojančioms bitėms.
Nepavykęs bandymas
„Kol kas ši žiema nėra labai palanki, mat lauke drėgna. Bičių šilumą aviliuose saugau plunksnų pagalvėmis, jos puikai apsaugo ir nuo drėgmės“, – apie bityno priežiūrą žiemą kalbėjo J.Kačenauskas.
Tačiau jei ore tvyro gana didelė drėgmė, ir pagalvės sunkiai gelbsti – jos sudrėksta. Tada J.Kačenauskas jas keičia. Neapsaugojus bičių nuo drėgmės, jos gali neišgyventi.
Kiek tokių pagalvių per sezoną paaukojama bitėms, bitininkas sako neskaičiuojąs. Tarkime, šią žiemą kai kuriuose aviliuose jas jau teko keisti. Pagalves bitininkas deda ne tik ant avilio viršaus, bet ir iš jo šonų.
Pasak J.Kačenausko, geriausias būdas apsaugoti bites nuo drėgmės ir apšildyti avilį yra dar senovėje bitininkų išbandytos ir naudotos šiaudų pynės. Juozas pats jas bandė gaminti, tačiau nesėkmingai.
Bityne – kapų tyla
Bitininkyste užsiimantis jonaviškis sako negalįs ištverti bent kartą per savaitę žiemą nenuvažiavęs į bityną.
Ten Juozas užtrunka kelias valandas. Bitininkas ne tik apžiūri visus avilius, bet ir patikrina, ar niekas nedrumsčia bitelių ramybės: ar aplinkui nesimato mašinų vėžių, ar niekas greta bityno neįsirengė žiemos pramogų vietos... Bityne turi būti kapų tyla.
„Bet koks triukšmas, net garsesnis kalbėjimas trukdo joms žiemoti. Bičių ramybė – didžiausias bitininko rūpestis žiemą. Jei kas nors bites suerzina, jos po to ilgai nerimsta, pradeda intensyviau maitintis, taigi, jų pilveliuose susikaupia daugiau išmatų, pakyla lizdo temperatūra. Gali būti, kad kamuolio viduje esanti motinėlė netinkamu laiku pradės dėti kiaušinius“, – pasakojo J.Kačenauskas.
Kenkia ir kiaunės, ir paukščiai
Apžiūrėdamas avilius, bitininkas įvertina ne tik juose esančią drėgmę. Atsargiai specialiai pasigamintu įtaisu, primenančiu kablį, jis nuo lakų nukrapšto mirusias bites.
„Apžiūriu, ar nuo avilio lakų nenukritę eglišakiai, nenuvartyti jas pridengiantys skydai. Daug rūpesčių kelia zylės, kurios mėgsta lįsti prie lakų ir vilioti, belsdamos snapeliu, bitutes. O kiaunės kartais tiesiog įsisuka į avilius, nugraužia jų kampus. Bet su kiaunėmis nepakovosi: tai – labai vikrūs ir gudrūs žvėreliai“, – susirūpinęs kalbėjo J.Kačenauskas.
Į jo bityną kiaunė buvo įsisukusi pernai. Anot Juozo, kartais šis gyvūnas ne tik apgraužia avilį, bet ir įlenda į jo vidų. Tada ne tik sugadinamas avilys, bet ir žūsta visa bičių šeima.
Prasidės antrasis etapas
Nuo vasario pradžios, pasak bitininko, prasidės antrasis bičių žiemojimo etapas. Tuo metu jam vėl teks keisti sudrėkusias pagalves, susiaurinti lakas, pašalinti numirusias bites.
Vasario pabaigoje bičių motinėlė ims dėti kiaušinėlius, o vos prasidėjus pavasariui ir orui sušilus bent iki 8–12 laipsnių, peržiemojusios bitės išskris pirmam apsiskraidymui.
Vasarą bitininkas turi daugiau nei 60 bičių šeimų. Mat žiemoti kai kurias silpnesnes šeimas jis sujungia į vieną.
Didelių rūpesčių dėl bites puolančių ligų J.Kačenauskas kol kas neturi. Bitininkas nuolat dalyvauja įvairiuose seminaruose ir domisi naujais bičių ligų gydymo būdais.
„Didžiausias rūpestis būna dėl varoa erkių. Tačiau tai – ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių bitininkų galvos skausmas“, – atviravo pašnekovas.
Svarbiausia – paruošti maistą
Anot bitininko, tinkamai per žiemą prižiūrėtos bitės pavasarį bus stiprios, vadinasi, suneš daugiau medaus.
Kandi tešlą, kuria maitina bites, bitininkas gamina iš 4,5 dalių cukraus pudros ir vienos dalies medaus. Medine mentele masę jis sumaišo ant medinės lentos ar stalo.
„Išmaišyta cukraus pudra neturi lipti prie pirštų. Tuomet viskas sudedama į emaliuotą puodą ir paliekama pusei paros“, – apie bičių maitinimą pasakojo J.Kačenauskas.
Daugiau nei 40 metų bitininkaujantis vyras pats žiemą praleidžia ne greta bityno esančioje sodyboje, o Jonavoje. Kaime jis gyvena nuo ankstyvo pavasario iki rudens.
Žiemą bitininkas ne tik lanko bites, bet ir taiso avilius. Anksčiau jis juos ir gamindavo. Per vieną žiemą Juozas sumeistraudavo apie 12 avilių. Šią žiemą J.Kačenauskas avilių jau nebegamina. Neseniai pasinaudojęs Europos Sąjungos parama, jis įsigijo penkis avilius ir automobilio priekabą – platformą, skirtą aviliams vežioti.
Iškritus sniegui, sukruto pirkėjai
Anot J.Kačenausko, iškritus pirmam sniegui, sukruto ir medaus pirkėjai. Jonavos turguje juo prekiaujantis bitininkas sako, kad šiais metais žmonės nepirko itin daug medaus. Galbūt tikėjosi šiltos žiemos, kaip buvo prognozuota, o galbūt taupė pinigus.
Tačiau viskas, anot jo, pasikeitė pradėjus snigti ir spustelėjus šaltukui: „Matyt, jonaviečius užpuolė peršalimo ligos, todėl jie suskubo pirkti medų. Tai puiku, vadinasi žmonės supranta, kad geriau šaukštas medaus nei tabletė“, – šypsojosi įvairiausių rūšių medaus galintis pasiūlyti bitininkas.
Už pusės litro medaus stiklainį jis prašo 14–15 Lt.
