Mano, kad grįžęs į butą suserga depresija
Keturkojį mišrūną bute devintus metus auginanti Dominyka GRYNAS.lt pasakojo tikrai neplanavusi turėti didelio šuns ir tuo labiau laikyti jį ganėtinai nedideliame daugiabučio bute. Tačiau taip jau susiklostė aplinkybės – šuniuką dar visai mažą gavo dovanų ir buvo patikinta, kad tai bus bokserių veislės patinėlis. Tačiau iš tiesų šuo buvo bokserio ir dogo mišrūnas ir išstypo kur kas labiau nei tikėtasi.
„Vien todėl, kad šuo užaugo didesnis, juk neatsisakysi jo. Taigi taip ir liko. Pastebiu, kad pavasarį, kai atšyla orai ir tėvai šunį išsiveža į sodybą, kur jis praleidžia visą vasarą iki vėlyvo rudens, keturkojis atsigauna neatpažįstamai - ten jam daug erdvės judėti, daug laisvės. O kai rudenį atvėsus orams tenka grįžti į butą, jam prasideda depresija“, - pasakoja Dominyka.
Anot jos, sodyboje šuo laksto kaip įkirptas kiaurą pusdienį, mėgsta dūkti išvestas į šalimais esantį miškelį. O štai parvežtas atgal į butą, susirango kamputyje ir beveik visą dieną snaudžia.
„Suprantu, kad tokiam dideliam šuniui reikia išsilakstyti, todėl stengiamės jį vedžioti kelis kartus per dieną, po pusvalandį ir ilgiau, tačiau žiemą, kai šalta, vedžiojimo laikas gerokai sutrumpėja, todėl ir šuo ima namie nuobodžiauti, aptingsta“, - toliau pasakojo šunį auginanti skaitytoja.
Vardija šunis, kuriems bute būtų liūdna
Savo ruožtu Lietuvos kinologų draugijos prezidentė Ramunė Kazlauskaitė, paklausta, ar iš tiesų didelius šunis laikant ankštuose butuose, jiems neišvengiamai sukeliamas diskomfortas, akcentavo, kad kai kuriais atvejais taip iš tiesų gali nutikti. Tačiau didelis butas savaime tai pat nesuteikia šuniui laimės.
Kinologė išskyrė keletą šunų veislių, kurias laikant bute, gyvūnas patirtų diskomfortą. „Jeigu žmogus, gyvendamas mieste, įsigyja skaliką, kurio prigimtis lakstyti laukais, ieškoti žvėries, jam būtina išsibėgioti, kad gerai jaustųsi... Jeigu skalikas išvedamas pusvalandžiui ryte ir vakare pasivaikščioti, o visą likusį laiką miega ant sofos, ko galite tikėtis iš tokio šuns? Kur jis dės savo energiją? Manau, griaus namus – grauš, laipios. Iš kitos pusės nebūtinai skalikas turi lankstyti laukais. Jeigu šeimininkas yra aktyvus ir mėgsta bėgioti, arba nori sportuoti su šunimi, jį dresuoti, tuomet šuo pakankamai pavargs ir labai laimingas gulės ant sofutės, jam tuomet tikrai nebus noro tą sofą sugraužt“, - juokėsi pašnekovė.
Kinologės teigimu, nors didesnis buto dydis gali užtikrinti geresnes augintinio gyvenimo sąlygas, labai svarbu, kiek su šunimi bendraus jo šeimininkas, kiek jam skirs aktyvaus savo laiko judėjimui.
„Jeigu žmogus nori turėti augintinį, bet nenori daug vaikščioti, jis nusipirks anglų ar prancūzų buldogą ir bus abu laimingi, nes nei vienas, nei kitas nenori judėti daug, jiems pusvalandį pavaikščioti bus pakankama. O jeigu žmogus įsigis rotveilerį, pusės valandos ryte ir vakare tikrai neužteks, nes su tokiu šunimi reikia dirbti kur kas daugiau. O jeigu paimsime dobermaną, su kuriuo niekas neužsiims – sudraskys jums baldus“, - kalbėjo R. Kazlauskaitė.
Jei negalite bendrauti pats, pirkite bent kelis gyvūnus
Paklausta, ar iš tiesų, kaip pasakojo skaitytoja Dominyka, šuo gali sirgti depresija, kinologė teigė, kad tam tikra depresijos forma iš tiesų nuo pasyvaus buvimo be bendravimo keturkojams gali pasireikšti – ir kartais ne tik emociškai, bet ir fiziniais negalavimais.
„Yra rekomenduojama, kad jeigu šeimininkai beveik visą dieną nebūna namuose, laikyti geriau du gyvūnus. Tada jie kitaip jaučiasi, jaučia kito paramą. Jie gali peštis, konkuruoti, bet kaip ir žmogui jiems tokiu atveju saugiau. Tai yra savotiškas bendravimo būdas. Tada augintinis taip nestresuos“, - toliau aiškino kinologė.
„Pas mus žmonės, ko gero, ne paslaptis, kad renkasi pirma pagal tai, kaip atrodo, antra, ar jis madingas, trečia, ar turi kaimynas ir pan. Patys paskutiniai kriterijai yra tie, kurie turėtų būti svarbiausi – pirma, žmogus turėtų galvoti, kokia bus šuns paskirtis, ką jis nori iš šuns išgauti, juk kiekvienas šuo tarnauja savaip. Vienas tarnauja todėl, kad yra gražus ir gali ant kelių sėdėti. Jeigu žmogui to reikia, jis turi atitinkamą šunį pirkti. O jeigu žmogus nori apsauginio šuns – rinksis visai kitokį ir pan.“, - sakė Lietuvos kinologų draugijos prezidentė.
Kinologas: šuo – ne kiaulė, jam svarbu bendrauti
Kinologas, Muitinės mokymo centro mokymo bei metodikos skyriaus vyr. inspektorius Artūras Zaleckas pripažino pats 58 kv. m bute laikantis su vokiečių aviganių veislės šunis, todėl teigė nemanantis, kad yra šunų veislių, kurių bute žmogui derėtų nelaikyti. Viskas, ant jo, priklauso nuo savininko noro ir jėgų užsiimti savo šunų pakankamo judėjimo užtikrinimu ir pakankama socializacija.
„Tikrai šuniui nėra diskomforto mažame bute, diskomfortą šuo tuomet jaus, kai žmogus su juo nieko neveiks. Tuomet nesvarbu, ar šuo bus grandine pririštas, ar voljere, ar dideliame kieme. Šuo nėra kiaulė. Jis yra socialus kaip žmogus, beždžionės ar delfinai. Jis yra bandos gyvūnas, jam svarbu turėti su kuo nors kontaktą“, - dėstė kinologas.
Anot jo, didžiausias šuns kankinimas – palikti jį vienui vieną. Tokiam žmogui, anot pašnekovo, net neverta turėti keturkojo draugo, nes kam reikia gyvūno, kurio niekas neprižiūri.
„Būna kartais žmogus laiko šunį net ne bute, o balkone. Kam taip daryti? Juk jei laikai šunį, tai darai, nes nori su juo bendrauti. Tai, ką žmonės kalba apie šunis, laikomus mažuose butuose, yra didžiausia nesąmonė“, - piktinosi A. Zaleckas.
Kita vertus, pašnekovas sutiko, kad žmogus, laikydamas šunį bute, turi atitinkamai su juo užsiimti ir nesukelti problemų kaimynams. „Mes gyvename tarp žmonių, todėl turime gerbti vieni kitus“, - reziumavo kinologas.
Hiperaktyviems šunims reikia ir daugiau dėmesio
A. Zaleckas sutiko, kad laikant bute hiperaktyvų šunį, tarkime, dobermaną, jį reikės dažniau vedžioti, leisti jam išsilakstyti, tačiau jei šeimininkas tai darys, šuo tikrai nejaus diskomforto gyvendamas bute.
Kinologas sako, kad turintiems daug laiko ir norintiems užsiimti šunų dresūra, socializacija, lengviausiai tam pasiduoda belgų aviganių ir malinua veislių šunys, darbiniai vokiečių aviganiai.
„Kita vertus, šuns veislė dar negarantuoja, kad toks šuo ir bus. Tarkime, tas pats mažiukas šuniukas bute gali būti daug judresnis ir triukšmingesnis nei didelės veislės šuo. Žmogui, norinčiam vidutinio dydžio, neagresyvaus ir ne itin hiperaktyvaus, siūlyčiau rinktis iš labai populiarių pasaulyje veislių – auksaspalviai retriveriai, labradorai. O jeigu žmogus nori intelektualaus šuns ir daug darbo – borderkolius, australų aviganius“, - dėstė A. Zaleckas.
Norintiems šunų, kurie nesišeria ir neturi specifinio kvapo, kinologas siūlė atkreipti dėmesį į pudelius, šnaucerius.
„Kiek žmogus veisia veislių... Tai daroma ne šiaip sau. Nori, kad žmogui šuo atneštų naudą – ar saugant būdą, namą, ar ganant avis, ar einant į medžioklę“, - teigė kinologas.
