Požiūris į saugotiną gamtą gali būti dvejopas. Vieni mano, kad ją reikia palikti ramybėje, kur tai dar įmanoma ir prasminga – jei norime atkurti „prigimtinį“ kraštovaizdį. Kiti mano, kad gamtą reikia tvarkyti. Tai, kas plaukia iš tvarkytojų manymo, šiandien vadinama nekaltu žodeliu „kraštotvarka“.
Kraštotvarkos požiūris taip triuškinamai nugalėjo gamtosauginį, todėl visoje Europoje iš esmės nebeliko pirmykščio natūralaus miško. Tenkinamės žmogaus „tvarkomais“ miško surogatais. Išlikusio brandaus miško lopinėliai toliau naikinami arba taip „sutvarkomi“, kad aukščiausių, seniausių medžių juose nelieka.
Paskutinis Europos miškas, atlaikęs kirtikų ir kraštotvarkininkų antpuolį, yra Belovežo giria Baltarusijoje ir Lenkijoje. Šioje girioje išliko pirmykščio – nekirsto, „netvarkyto“, tikro miško fragmentų. Miško, menančio Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus.
Bebrynės nacionalinio parko administracijos pastate pakabintas didžiulis Europos žemėlapis, į kurį susmaigstyti spalvoti smeigtukai, žymintys iš įvairių Europos valstybių atvykusių pasigrožėti gamta turistų tėviškes.
Šveicarijos, Vokietijos, kai kurių kitų šalių žemėlapyje buvo veik nematyti dėl jose mirgančių smeigtukų gausos. Visai čia pat esančią Lietuvą puošė vos trys smeigtukai.
Bebrynės pelkėse maloniai stebino ne tik paukščiai, bet ir žmonės. Sunku buvo patikėti savo akimis, pamačius pro šalį einančias jaunas lenkų poreles. Vaikinai atsiveda merginas pasigrožėti pelkynais!
Prisiminiau Varšuvos ir Krokuvos muziejuose matytus vaizdus – gana gausiai juos lankančias jaunas šeimas su vaikais. Domėjimasis tėvynės gamta ir istorija – brandžios kultūros ir brandžios visuomenės požymiai.
Gerą įspūdį kiek aptemdė situacija Belovežo girioje. Kalbinti nacionalinio parko darbuotojai ironiškai šypteldavo paklausti apie žmogaus kišimąsi draudžiančios zonos plėtimą, idant ji aprėptų visą girios teritoriją iki Hajnuvkos Vakaruose ir Narevkos Šiaurėje (62,5 tūkst. ha). Deja, 52 tūkst. ha gražaus, seno miško valstybė leidžia sau pamažu naikinti, užuot jį saugojusi, kaip ir kitus 10 tūkst. ha. Anot darbuotojų, yra nacionalinio parko teritorijos plėtimo planai, bet kol jie bus įgyvendinti, praeis gal 50 metų – o tada jau gali ir nebelikti, kur plėstis...
Į saugomą miško dalį lankytojams leidžiama eiti tik lydimiems vietos gido ir su bilietais, kurių kaina – iki 12 zlotų. Gido paslaugos kainuoja per 100 zlotų, tad vaikštoma grupėmis.
Prie mūsų grupės Beloveže prisijungė trys jauni lenkai, atvykę iš Vidzevo pasigrožėti įspūdinga giria. Ne lėbauti ir ieškoti nuotykių, bet tiesiog pamatyti nuostabų mišką. Nieko bendra su mūsų nacionaliniais kaimo turizmo ypatumais, kai jaunimas savaitgaliais miško sodybose išsitraukia degtinę, mėsgalius ir ištisas valandas bando perrėkti vienas kitą bei garsiai leidžiamą šokių muziką.
Mūsų grupės nariams prieš kelionę organizatorių atsiųstame kvietime buvo rašoma: „Belovežo giria – itin brandi. Vienintelė vieta visoje Europoje – archainis, senovinis miškas. Toks, kur druidų Norma dainavo “Casta Diva”.
Daugiau nei penkias valandas grožėjomės senais, aukštais medžiais, siekiančiais Belovežo girioje net 30 - 45 metrų aukštį. Samanomis padengti galingi jų kamienai, „skarotos“ eglės ir sunkiai įžiūrimame aukštyje ošianti lapija dvelkė amžių glūduma, senovės padavimais ir pasaka. Atsidūręs tokioje girioje žmogus pasijunti nesąs pasaulio bamba, kur viskas turi suktis tik aplink „man“ ir „mano“, aplink „tuoj pat ir bet kokia kaina“, ir šitas jausmas tikrai yra geras.
Ir Bebrynė, ir Belovežas yra Pasaulio paveldo sąraše. „Turistai iš viso pasaulio važiuoja į Belovežo girią pažiūrėti tikro miško – ne monotipinio pušyno, prie kurio esame įpratę. O Bebrynė – didelė žemapelkė, kurioje gyvena nemažai europinės svarbos paukščių rūšių. Abi vietos labai reikšmingos ir kraštovaizdžio, ir biologinės įvairovės atžvilgiu“, - apie lankytų vietų svarbą kalbėjo A. Knystautas.
Anot jo, tenka apgailestauti, kad apie 30 proc. Bebrynės nacionalinio parko pastaruoju metu buvo privatizuota. Privatizuotose teritorijose net paukščių perėjimo metu vystomas vandens turizmas, organizuojami pasilinksminimai ir šitaip baidomi paukščiai. „Mėginama kėsintis ir į Belovežą“, - nuogąstavo ornitologas. Jo žodžiais, su panašiomis problemomis susiduriama ir Lietuvoje – Kuršių nerijoje.
