Nepaisant mistinio laukinio vilkų statuso, statistika rodo, kad vilkai žmones puola labai retai: nuo 2000 metų visame pasaulyje buvo tik 20 oficialiai patvirtintų vilkų užpuolimų. Kai tuo tarpu vien tik JAV, vidutiniškai per vienerius metus, yra užregistruojama apie 26 naminių šunų sukeltas mirtis. Neprovokuojamo vilko užpuolimo rizika yra palyginus nedidelė.

Kur auga vilkų populiacijos?

Kad ir kaip ten bebūtų, dalelė tiesos tuose skambiuose pranešimuose vis dėl to yra: vilkų populiacija didėja, bent jau tai parodo vilkų apsaugos sėkmės istorijos kai kuriose Europos šalyse. Kai kurios atkurtos vilkų kolonijos išsiplėtė labiau nei tikėtasi. Italijoje vilkai buvo pastebėti netgi 50 km atstumu nuo Romos. Prancūzijoje išaugusi vilkų populiacija (kuri natūraliai paplito ir per sieną į Italija) dabar yra suskirstyta į 14 skyrių. Vilkai šiose šalyse už savo išgyvenimą turėtų būti „skolingi“ stipriems aplinkosaugininkams, kurie inicijavo vilkų apsaugą šiose stipriose medžioklės kulto kultūrose. Vilkai taip pat vis daugia pastebimi ir Rytinėje Vokietijoje, Olandijoje ir Belgijoje.

Tiesa, šis vilkų išplitimas nėra labai pavojingas žmonėms, tačiau visai kitokia situacija yra su žmonių laikomais gyvuliais. Italijoje yra apskaičiuota, kad per paskutinius metus dėl vilkų kaltės žuvo apie 1 000 gyvulių. Prancūzijoje per 2011 metus vilkai išpjovė apie 5 tūkst. avių, o Ispanijos Astūrijos regione – 1% visų auginamų gyvulių nuo 2000 iki 2004 metų.
Citata
Nepaisant mistinio laukinio vilkų statuso, statistika rodo, kad vilkai žmones puola labai retai: nuo 2000 metų visame pasaulyje buvo tik 20 oficialiai patvirtintų vilkų užpuolimų.

Kai kuriose vilkų gyvenamose teritorijose vis tik yra jaučiama įtampa, nepaisant didžiulių aplinkosaugininkų pastangų daryti savo darbą. Prancūzijoje 2004 metais įkurtas „Vilko planas“ moka gausias išmokas už vilkų išpjautus gyvulius ir remia ūkininkus tam, kad jie pirktų ir dresuotų šunis, kurie padėtų saugoti gyvulius nuo vilkų. Bet piemenys Alpėse skundžiasi, kad šie šunys gali užpulti turistus ir taip sukelti daugiau problemų nei jų išspręsti; taip pat kad vilkai vis mažiau bijodami žmonių gali tapti dar didesne grėsme.

Aplinkosaugininkai yra įsitikinę, kad vilkai neims pulti žmonių ir kad gyvuliai su teisingai išdresuotais šunimis taip pat nebebus puolami vilkų. Jie taip pat yra skeptiški dėl to, kiek gyvulių iš tikrųjų žūsta vilkų užpuolimų atvejais ir dėl to gaunamų  kompensacijų prašymų.

Vilkai vaizduojami kaip grobuonys

Pažvelkime į laikraščius, kurie rašo apie vilkų keliamą grėsmę ir pabandykime suprasti, kodėl tokie konfliktai kyla bei plinta taip greitai. Kalba, naudojama straipsniuose yra labai emociška, kupina tokių, vilkus apibūdinančių žodžių, kaip „laukiniai“, „plėšikai“, „įžūlūs“. Tokie žodžiai reiškia ne tik tai, kad vilkai yra natūralūs grobuonys, bet ir turintys sąmoningų bei piktybinių ketinimų prieš žmoniją. Tai likę archajiški pasakų simboliai, kilę dar tais laikais, kuomet kai kuriose vietose gamta buvo laukinė ir žiauri, o žmonės kovojo su jos grubumu. Tada buvo paranku tą žiaurumą „nurašyti“ kokiems nors padarams.
Vilkas / Fremlin nuotr. (CC-BY)
Nors dabartinės bendruomenės yra daug geriau apsaugotos, sujungtos tarpusavyje ir aprūpintos, o šie senoviniai simboliai tebėra gajūs. Iš tikrųjų, būtent tai yra didelė vilkų persekiojimo dalis. Kai George Monbiotas nesenai parašė apie tai, kaip su vilkais yra elgiamasi Norvegijoje – šalyje, kuri yra apdovanota nemažais ganėtinai laukiniais ir natūraliai atskirtais plotais, vilkai buvo medžiojami iki jų išnykimo – jis susidūrė su galybe kaltinimų. Jis buvo apkaltintas tuo, kad yra sentimentalus miestietis, kuris paprasčiausiai nesupranta tikrojo piktdžiugos vilko.
Citata
Pažvelkime į laikraščius, kurie rašo apie vilkų keliamą grėsmę ir pabandykime suprasti, kodėl tokie konfliktai kyla bei plinta taip greitai. Kalba, naudojama straipsniuose yra labai emociška, kupina tokių, vilkus apibūdinančių žodžių, kaip „laukiniai“, „plėšikai“, „įžūlūs“.

Vilkai nėra apkraunami simbolizmu tik iš savo „oponentų“ pusės: simboliais juos taip pat aprūpina ir jų rėmėjai. Tai nėra taip ryškiai pastebima, bet tai yra svarbus faktorius, kuris parodo, kodėl abi pusės tokios aršios. Visų pirma, vilkai yra medžiotojų rūšis, kuriai reikia klajoti toli ir plačiai tam, kad galėtų persekioti savo grobį. Vilkams reikia erdvių – didžiulių, neurbanizuotų teritorijų bei sveikos aplinkos su pakankamu grobio kiekiu, kaip ir kitiems plėšrūnams. Aplinkosaugininkams rūpi ne tik rūšies išsaugojimas, bet ir erdvės, tinkamos vilkams gyventi, trumpai tariant – natūralios buveinės. Nesenai atlikti tyrimai apie vilkų socialinę struktūrą, ištikimybę ir medžioklės komunikaciją pridėjo daug žavesio vilkams, bet iš esmės, jų charizma slypi gamtoje be žmogaus įsikišimo.

Kaip valdyti vilkų keliamas grėsmes?

Suprantu tokį simbolizmą. Dažnai renkuosi atostogas vietovėse, kuriose vis dar yra vilkų. Praėjusią vasarą keliavau į Transilvaniją dėl to, kad aplinkosaugininkai ten vis dar remia tokius plėšrūnus kaip vilkai ir meškos. Jų egzistavimas šioje aplinkoje parodo kokia ji yra švari ar bent jau mažai paveikta. Žmonių. Tiesa, ten vilkų sutikti neteko. Tačiau Karpatuose šie gyvūnai visada juntami netoliese, jų buvimą galima pastebėti pagal avių būrimąsi į glaudesnes bandas, kurias prižiūri aviganiai šunys ir visada su piemeniu netoliese, kuris galėtų įspėti turistus apie čia pat esančius šunis. Šie gyvūnai nemėgsta ieškoti draugų. Tai yra aplinka, kurioje yra vilkų, aplinka, kuri nėra visiškai kontroliuojama žmonių.

Žmogus bando valdyti gamtą ir tuo pačiu vilkus. Žinoma, pasipriešinimas šiam vilkų „valdymui“ taip pat turi stiprų pagrindą, ypač dėl nemažo „valdymo“ nuodėmių kiekio. Tai gali reikšti tokių tradicinių metodų rėmimą kaip darbą su šunimis, leidimus ūkininkams iššauti įspėjamuosius šūvius ar netgi nušauti vilkus, keliančius grėsmę jų kaimenėms. Žiūrint iš kitos pusės, šis „valdymas“ gali būti naudojamas kaip pasiteisinimas persekiojant vilkus. Monbiotas teisingai pastebėjo, kad taip yra ne tik Norvegijoje, bet ir Kanadoje, kur vilkų naikinimas yra aiškinamas kaip Šiaurinių elnių (karibau) valdymo plano dalis. Iš tikrųjų, toks pavojus šiems elniams negresia – visa tai yra nelyg išpūstas burbulas ir taip yra naikinama vilkų aplinka ir patys vilkai.
Citata
Vilkų „valdymas“ gali būt ir pražūtingas. Pavyzdžiui, Rumunijoje yra apie 3 tūkst. vilkų, tai yra, daugiausiai Europoje. Tai yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri nemoka kompensacijų už nužudytus vilkus.

Tačiau jeigu vilkų populiacija pernelyg išaugs, atsakomybę už „valdymą“ kažkas turės prisiimti. Turi būti surasta kita, visiems suprantama kalba, be gąsdinimų, baimės etnocentristinių sąvokų. Panašu, kad pirmieji tokios kalbos ženklai atsiranda. Vilkų ekspertas ir knygos „Žmogus prieš vilką: 2000 karo metų“ autorius, Jean-Marc Moriceau pasiūlė „vilkų parlamento“ idėją, kuri turėtų suvienyti piemenis, ekologus ir vyriausybę. Tai reikalautų naujos kalbos apie gyvūnų poreikius ir jų kalbą, teises, interesus bei padarinių švelninimą.

Vilkų „valdymas“ gali būt ir pražūtingas. Pavyzdžiui, Rumunijoje yra apie 3 tūkst. vilkų, tai yra, daugiausiai Europoje. Tai yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kuri nemoka kompensacijų už nužudytus vilkus. Nepaisant to, vilkai ten nėra labai persekiojami ir galima matyti, kodėl. Gyvulių bandos niekada nėra paliekamos be priežiūros. Jos juda kartu su piemenimis ir šunimis šalia. Pinigai, kurie gaunami už vilkus – nėra kompensacijos, tai – turizmas. 

Kalba, apibūdinanti tai, kas vyksta ten – „mažas žmogaus veiklos poveikis ten, kur vilkai dar vis turi savo tvirtovę“, gali nesukelti emocinio atgarsio, bet turi daug labiau džiuginančius rezultatus.