Tuo metu pavieniai šios rūšies vorai ar mažos jų „salelės“ atsirado Berlyno platumose bei prie Elbės žemupio. Po kurio laiko čia vapsvavoriai jau buvo įprasti, o mokslininkai pabrėžė ypatingą šios rūšies populiacijos savybę – didelį individų tankį. Lietuvoje pirmieji vapsvavoriai aptikti prieš 20 metų, dabar jų gausu visur. Tiesa, reikia žinoti, kur ieškoti.
Tinkle tarsi pasislepia
Nykūs vapsvavorių „vyrai“
Kalbant apie vapsvavorius, paprastai minimos tik patelės, kurios yra tikrai stambios, lengvai pastebimos ir neabejotinai gražios. Jas fotografuoja daugelis. Vapsvavorių patelės suauga ir būna pastebimos gana vėlai, tik liepos gale.
Paklausite: o kur patinėliai? Jeigu juos pamatytumėte ant patelės voratinklio, vargu ar palaikytumėte tos pačios rūšies gyviu. Patinėlis paprastai būna apie 5 milimetrų ilgio (patelės kūno be kojų ilgis apie 20 milimetrų), pilkšvas, su nežymiom gelsvom dėmelėm. Skirtingai nei kitų rūšių vorai, vapsvavorio patinėlis pats tinklo nemezga.
Subrendęs patinėlis (Lietuvoje tai būna liepos gale ar rugpjūtį) tik šiai rūšiai suprantamu tinklo virpesiu perduoda signalus, o poruotis pasiruošusi tai „išgirdusi“ patelė staiga tampa apatiška, leidžia patinėliui atropti prie jos pilvinės pusės ir apvaisinti. Po keleto sekundžių patelės apatija dingsta, ji sukrunta, stveria patinėlį ir jį sugraužia. Tik kai kada jam pavyksta pasprukti, patelei palikus vieną iš savo galūnių.
Rugsėjį vapsvavorio patelė sulipdo kamuoliuko formos kokoną, kuriame sudeda kiaušinėlius. Pavasarį kokone išsirita maži voriukai, kurie auga labai greitai ir jau antroje vasaros pusėje patelės tampa geltonais, su ryškiais skersiniais dryžiais vapsvavoriais.
Kol kas nežinome šio voro priešų, tad sąlygos jam ne tik plisti, bet ir saugiai gyventi yra labai palankios. Tiesa, kol kas nežinomi ir kokurencijos su kitomis rūšimis atvejai, todėl dar anksti vertinti šio naujakuro reikšmę ekosistemose.