Kraštovaizdyje – formų įvairovė
Pėda remiamės į galinių morenų skiauterėtus kalvagūbrius. Retenybė kitur Lietuvoje. Itin jaučiama įkopus į Ladakalnį – vieną iš aukščiausių parko kalvų. Pro ją praslenka šalia vienas kito kalvagūbriai ir gilios pailgos kiaurymės, sudarančios fantastiškus reginius. Primena rankomis sukastus pylimus. Nužvelkime pietvakarinį parko pakraštį, jis pasišiaušęs kitokiomis priemolių kalvomis. Pasisukime į priešingą pietrytinę ir šiaurinę pusę. Ten paviršius suplautas ledynų tirpsmo vandenų iš smėlių, lygus, ramus. Driekiasi Šiliniškių gūbrys. Pasišiaušusi miškais kalvų grandinė, tarsi stuburas.
Po žaliaisiais skliautais – du trečdaliai
Mus, kurių ausyse skamba miškų muzika, per kurių širdis liejasi miškų kraujas, labiausiai ir domina miškai. Parke jie užima daugiau kaip du trečdalius teritorijos. Ažvinčių, Minčios girios (7,5 tūkst. ha), pridėjus Linkmenų, Salako miškus – kuklus Rytų Aukštaitijos lopšys. Ažvinčių šile iš tiesų gyvena paslaptis. Sustoju trečią šimtmetį skaičiuojančių pušų draugėje. Toks mažytis prieš milžines. Kokia pušis nesvajoja taip prasiskleisti. Iškilti vienu glėbiu neįveikiama kolona į padanges ir kuždėtis su laisvais vėjais. Netenku kalbos, sąmonė narsto senųjų girių likimo kodus. Čia taip gera, saugu, lyg motinos įsčiose. Noriu rimties – netrukdykite! Trokštu tylos. Leiskite šioms pušims gyventi ir sava mirtimi numirti! Neginčijamai vertingas gamtinis kompleksas – Ažvinčių senoji giria ir Gervėčių miško aukštapelkė.
Rimčiau pamintijus, anokios to parko girios – pušynų skiautės. Keliautojas Žiliberas de Lanua 1914 m. važiavo iš Daugpilio į Vilnių, nakvojo Linkmenų dvare. Dvi dienas ir dvi naktis pakeliui nematė nė vienos sodybos, vien tik miškai. O dabar... Parko gidai parodys ąžuolų, kadagių giraites. Išgirsite neperlenktų pagyrų, kad parke tarpsta 59 nuošimčiai visoje Lietuvoje sutinkamų augalų rūšių arba 780 aukštesniųjų augalų rūšių! Iš tiesų čia galima pamatyti visus aukštaičių žemėse nuo amžių augančius medžius ir krūmus. Gal net daugiau, turint minty karelų ir keružį beržus. Dar įdomiau: slapstosi net 51 rūšies paukščiai, įrašyti Raudonojoje knygoje. Paporins apie prieš metus ar daugiau pasirodžiusius taukius (grybai), paslaptingą kurtinio giesmę ir daug kitų įdomių dalykų. Bet kiekviename judesyje uoliausias pataikavimas bastūnams turistams. Iš kurių trūks plyš reikia išvilioti kuo daugiau piniginės grąžos. Visa kita išblunka. Kuo daugiau civilizacijos, tuo mažiau pirmykštės gamtos. Lieka tik sudarkyta Kūrėjo šedevro kopija.
Kabinkimės į pečius Labanoro giriai
Dar kaip stipriai bus į ką įsitverti! Tęsiasi miškai šimtus kilometrų, pasklidę 91,5 tūkst. ha platybėse. Tai bent giria giružė aukštaičių žemėje ūžia! Antra po dzūkų Dainavos. Iš kelio išklydęs, gali kiauras dienas ir naktis bastytis, niekur neišpulsi. Pušynų dermė, šilų begalybė. Sausa, švaru, bet ne taip, kaip dzūkų kerpiniuose soduose. Sutiksime daugiau eglių, ypač lapuočių kaimynių. Gražuolėmis eglaitėmis pomiškyje pasiganysi, trako krūmų, žolių visokiausių užmatysi. Pušys kur kas augesnės, ne tokios šakotos. Iškart jaučiasi, jog derlingesnėse dirvose įsiterpusios. Labanoro giria – tarsi nacionalinio parko didžioji tąsa, gavusi menkesnį regioninio parko lygmenį. Skirtumas tas, kad parko giriose nebaido kurtinių medkirtės, o didžiąją girią raižo kiaurais langais.
Kiti šilagiriai ir žaliašiliai
Mintiju toliau apie aukštaičių girias, lenkiu pirštus. Pakanka vienos rankos dar išlikusioms. Iš Labanoro platybių pasiduokime į pietinį pakraštį. Ilgiau tektų apsistoti Karmėlavos–Rumšiškių girioje, su aplinkiniais Būdų, Gaižiūnų, Pravieniškių, Upninkų miškais išsidriekusioje tarp Kauno marių ir Neries daugiau kaip 30 tūkst. ha plote. Patirsime šilčiausius jausmus, pasidairę po puikiausius miškininkystės terminais šaukiamus šilagirius ir žaliašilius. Iš aukštumų nusileidžiame į lygesnes platumas. Kai kur pabangavusias, bet jau ne taip ryškiai.
Pušys dar neužleidžia pozicijų, bet tai jau mišrieji spygliuočių bei lapuočių miškai. Eglės vis drąsiau bičiuliaujasi su pušimis ir užsiima atskirus plotus. Prie šonų glaustosi beržai, drebulės. Slėnumose telkiasi juodalksnynai. Panašius kraštovaizdžius ir panašios rūšinės sudėties medynus regėsime pasidavę vakarų link. Ant Andrioniškio, Šimonių, Viešintų žvirgždėtų kalvelių prigulusi 13 tūkst. ha Šimonių giria. Panevėžiečių numylėtinė ant Panevėžio ir Pasvalio rajonų ribos pridengusi 14 tūkst. ha Žalioji giria. Tik čia daugiau smėlio, gal net žemyninių kopų pėdsakų, nesvetimi ir kerpiniai šilai, bet jų mažuma, daugiau pelkių.
Kur derlingos lygumos
Nejau aukštaičiai su dzūkais varžosi dėl pušynų? Neskubėkime lenkti į kurią nors pusę, nes neapkeliavome didžiulių pietinės, vakarinės ir šiaurinės Aukštaitijos teritorijų. Va ten, kur derlingos lygumos išsidrėbusios, ir prasideda šio regiono miškų įdomybės. Prisiminkime vieną ryškią detalę. Žemaitijos eglynai pasiuntė žvalges abiem Šušvės pakrantėmis nuo Šeduvos ligi Babtų. Paleido aitvarus į Raguvos–Troškūnų apylinkes, taip pat į šiauriausią ruožą nuo Biržų Latvijos pasienyje. Drebulynai, niekieno nekurstomi, patys išsikovojo teritorijas, dažniausiai keisdami iškertamas egles. Stambiausias epušotų telkinys nusitaikė nuo Anykščių pro Ukmergę, Radviliškį iki Šiaulių. Kitas nuo Kėdainių pro Panevėžį nusidraikė per lygumas. Nepasisekė drebulėms, lengvai pasigaunančioms šaknų puvinį. Sovietmečiu rovė iš miškų kaip niekingas piktžoles. Iki šios dienos gero vardo neatgavusios.
Stambiausias beržynų telkinys
Per karus, okupacijų suirutes liko dirvonuoti didžiuliai iš miškų išplėštų, ne itin derlių naudmenų plotai. Nesnaudė beržai, kaip tikri pionieriai. Stambiausias beržynų telkinys įsitvirtino Vidurio aukštaičių lygumos šiaurėje. Pasinešė didžiulė banga nuo Akmenės pro Kuršėnus, Šiluvą, apsupo Aukštaitijos sostinę Panevėžį, nusirito per Žaliąją girią, užkabino Šimonių girios kampą. Per Viešintų, Kamajų, Obelių apylinkes nusirito iki Latvijos. Šioje didžiulėje teritorijoje beržynams tenka nuo penktadalio iki trečdalio miškų. Visur ta pati bėda – beržų kraujomaiša su kitais medžiais. Beržai drąsiai nyra į spygliuočių tankmes, neabejoja, kad liks nugalėtojai. Aukštaičiams beržas iš tiesų derėtų kaip regioninis simbolis. Beržynai teritorijomis jau lenkia eglynus, o šiuolaikinės medienos perdirbimo technologijos beržo medieną labai vertina, iškėlė į paklausos viršūnes.
O kaip ąžuolynai?
Aukštaitija susiglobusi derlingiausius molžemius. Kaipgi su ąžuolais, kokia jų vieta šioje žemėje? Nuo Nemuno iki Nemunėlio, nuo Dubysos iki Žeimenos tai šen, tai ten stebime vidur laukų stoviniuojančius šimtamečius galiūnus. Po vieną ar po kelis, pasimetę klajūnai. Senųjų Aukštaitijos girių liudytojai. Tegu nesutaria mokslininkai, kiek ąžuolynų būta dar XVI a. – 10 ar 20 nuošimčių, nieko nepakeis, jau prarasta! Kokį ąžuolyną parodytų aukštaičiai? Ai, nesupykdyčiau pasvaliečių, globojančių Ąžuolynės, Ąžuolpamūšės giraitės. Tegu 100 ar 50 ha – vis šis tas. Kėdainių miškininkai giriasi kasmet įveisiantys po 100 ha naujų ąžuolynų. Kauniečiai iškiliausi: vidury miesto sūpuoja įspūdingus Aukštųjų Šančių ir Žaliakalnio ąžuolynus. Kokia turtinga jų istorija!
Babtų, Būdos, Josvainių, Karalgirio, Labūnavos, Lančiūnavos, Padauguvos, Pašilių, Taujėnų, Vadoklių, Varduvos ir kituose miškuose labai raiškiai skamba plačialapių medžių šlamesys. Visas Nevėžio žemupys, visa Vidurio aukštaičių lyguma stipriai kvepia ąžuolynais. Viena bėda – susibičiuliavę su kitais lapuočiais. Nė vieno miško, šaukiamo kilniųjų ąžuolų vardu. Turėjo to gėrio aukštaičiai, neabejotinai turėjo, bet prarado negarbingai į arklo rankenas įsikibę, auksinius po kišenes žarstydami. Paskutinius klojo į balkius dvaruose, į tiltus per upes, nuritino kubilais ir statinėmis su alumi. Susigriebė grąžinti ąžuolų šlovę pagal ąžuolynų atkūrimo programą. Telydi triūsą išmintis.
Pabaigai pasilikome Biržų girią
Ištįsusi palei Nemunėlį siauru beveik 30 km ruožu, užsiėmusi 18 tūkst. ha teritoriją. Unikalus miškų telkinys, nieko panašaus nerasime Lietuvoje. Eglės augumu ir našumu pranoko giminaites žemaites. Beržai, juodalksniai čia tokie išlakūs ir tiesūs, jog mokslininkai jų medynus įvertino kaip etaloninius šalyje. Giria iš pirmo žvilgsnio primena šiaurę. Lyg taigoje medynų paklojus sudaro ne samanos, o žolės. Kartais krūtinę siekiančios, kartais aukštesnės už žmogų. Kartu su daugybe krūmų jos sudaro tikras džiungles, pro kurias veik neįmanoma prasibrauti. Tokios tankynės, per dienas įmigusi prieblanda.
Vis dėlto netrunki suvokti, kad tos tankynės – tai Vakarų taigos spygliuočių ir Vidurio Europos plačialapių miškų mišinys. Visa nesuskaičiuojama augalija klesti ant derlingo ir drėgno, karbonatais papildyto pamato, kuris taip skatina ją audringai kilti į erdvės aukštumas. Vietomis po eglių ir kitų medžių šaknimis slūgso ištisi dolomitų klodai. Kai sausino girią, kartu su melioratoriais plušėjo sprogdintojai. Pašlapus po kojomis pliurpsi glitus priemolis, retai kur rasi skurdesnį jauros lopinį.
Aukštaitijos girios, miškai, o ypač miškeliai, kurie skaičiuojami šimtais, gal net tūkstančiais – tikras mišriųjų medynų margumynas. Savotiškai primena aukštaičių tautodailininkių pinamas gražiausias kutuotas juostas.
