Lietuvoje pelkės ir pelkėti dirvožemiai skirtingais skaičiavimais užima nuo 3 iki 7 procentų valstybės teritorijos. Per antrąją 20 amžiaus pusę pelkėms buvo suduotas skaudus smūgis – jos nusausintos, iškastos, suniokotos. Šis procesas buvo labai spartus, nes šiandien iš didelės dalies 1960 metais tyvuliavusių pelkių telikęs tik vardas.
Išlikusios didžiausios pelkės šiandien yra sunkiai įvertinamas turtas – juk pelkė vertinga savo kompleksu, visuma. Didžiąsias pelkes pavyko apginti paskelbiant jas draustiniais ar rezervatais. Šiandien pažiūrime – didžiausia Lietuvos aukštapelkė Žuvintas buvo apginta profesoriui Tadui Ivanauskui 1937 m. čia įkūrus rezervatą, Kiauneliškis, Čepkeliai, Artoji (dalis dabartinio Viešvilės rezervato), Kamanos apgintos įsteigiant draustinius.
Kad pelkė yra tikrai nepakartojama, suprasti galime dabar: vasaros pradžia pelkėse yra žaliausias, vešliausias metas. Ypač puošnios aukštapelkės – nenuotakinės, tik kritulių maitinamos pelkės.
Jų paviršių dengia banguojantis samanų kiminų kilimas – dabar kiminai skuba augti, nes vandens yra daug, pelkėje tvyro šiluma ir daug didesnė nei miške oro drėgmė. Aukštapelkė nėra labai produktyvi, jos augalijos ir gyvūnijos įvairovė nedidelė. Tačiau šie augalai ir gyvūnai sutinkami tik aukštapekėse.
Tiesa, dar gražesnį paveikslą kurią švyliai, nes jų baltos galvelės linguoja ant plonų stiebelių net menkam vėjeliui papūtus. Švyliai žydėjo labai anksti, pro ledą. Dabar boluojančios pūkuotos jų galvelės – sėklos su skristukais: kai sėklos pribręs, vėjas išpašys galveles ir sėklas išnešos po visą pelkę.
Dabar pelkėje gausu vabzdžių, tačiau paukščių, kuriems vabzdžiai galėtų būti deramas maistas, mažai. Nuo viršūnės į orą vis kyla ir suokdamas leidžiasi miškinis kalviukas, retmėj gieda geltonoji starta, uodega linksi paprastoji medšarkė. Kažkur čia pat turi būti plėšriosios medšarkės lizdas – jame jau užaugo jaunikliai.
Auktapelkės plynėse – atvirose vietose, švilpauja dirviniai sėjikai, melodingai, visai „netilvikiškai“ gieda tikutis. Jie greitai užaugins jauniklius ir paliks aukštapelkę. Liepos pradžioje ji jau apytuštė, rugpjūtį – gelstanti ir atsisveikinusi su paukščiais, su žiedais.
Jei norime pamatyti „tikrą“ aukštapelkę, turime skubėti į ją dabar, kol dar baltuoja gailiai, kol sparnais orą virbina laumžirgiai ir suokia miškiniai kalviukai.
