Vykstant galingesnėms saulė audroms, radiacinių spindulių pliūpsnis sutrikdo ne tik palydovų komunikacijas, radijo ir mobiliųjų telefonų tinklus, bet ir sukelia įspūdingas šiaurės pašvaistes. Nors jos ir Lietuvoje nėra naujiena, bet kartais jas galima sumaišyti ir su kitais dangaus reiškiniais.
GRYNAS.lt skaitytoja Martina atsiuntė nuotrauką iš Škotijos kalnų. Fotografijoje - paslaptingos šviesos danguje. „Nuotrauka buvo padaryta ankstų rytą esant nulinei temperatūrai Škotijos Išorinių Hebridų salose. Net neįsivaizduojam, kas čia galėtų būti, bet būtų labai įdomu sužinoti,“ - laiške rašo Martina. Mergina spėjo, kad tai galėtų būti šiaurės pašvaistė.
Žemės poliarinė pašvaistė susidaro Saulės vėjo atneštoms dalelėms susidūrus su Žemės atmosfera (daugiausia - deguonimi ir azotu). Jonosferoje kilusi magnetinė audra sukelia švytėjimą. Nakties danguje pasirodo žydri, geltoni, žali, violetiniai spinduliai, lankai, marškos. Šiaurės ašigalyje šis fenomenas dar vadinamas Aurora Borealis, o Pietų ašigalyje – Aurora Australis.
Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas komentavo, kad nors tai ir šiaurės pašvaistę, greičiausiai ten bus kitas dangaus reiškinys. „Greičiausiai tai po horizontu esančios Saulės apšviesti aukštesni debesys, žemesnieji - tamsūs - kaip matosi - beria sniegą (juodos kąsos nuo jų nusitęsę žemyn), o aukštesnieji - švyti.
Tai galėjo būti ir perlamutriniai debesys, bet dėl tikrai tikslaus reiškinio įvardijimo reiktų dar žinoti fotografavimo kryptį, t.y. į kokią pasaulio pusę buvo žiūrima. Tokie debesys dažniausiai juda iš šiaurės arba šiaurės rytų“, - pasakojo J. Vaiškūnas.
Perlamutriniai debesys (arba poliariniai stratosferiniai debesys) – optiškai ploni debesys, besiformuojantys stratosferoje (15-30 km aukštyje). Dažniausiai perlamutriniai debesys matomi poliariniuose regionuose (rečiau vidutinėse platumose) žiemą, kai Saulė yra keliais laipsniais žemiau horizonto. Šiuo atveju Saulė apšviečia aukštai atmosferoje esančius debesis, kurie nusidažo įvairiomis nuolat kintančiomis spalvomis. Šie debesys matomi gana retai. Pavyzdžiui, Skandinavijoje per 60 metų (nuo 1888 iki 1949) jie pasirodė 96 kartus, ir tai ne kasmet. Debesys juda dažniausiai iš šiaurės arba šiaurės rytų palyginti lėtai – apie 30 m/s.
Perlamutrinių debesų spalvos – raudona, oranžinė, auksinė, žalia, žydra, rausvai violetinė – išsidėsčiusios arba netvarkingomis dėmėmis, arba kaip vaivorykštėje. Debesų spalvos kartais esti tokios ryškios, kad sniegas ant žemės nusidažo raudona, žalia ar kita spalva. Tokias spalvas perlamutriniuose debesyse sukelia šviesos difrakcija debesų dalelytėse. Todėl, juose stebint spalvas, galima sužinoti iš kokio didumo dalelyčių sudaryti perlamutriniai debesys. Ryškios spalvos ir spalvotų dėmių didumas rodo, kad perlamutriniai debesys sudaryti iš labai smulkių, ne didesnių kaip 2-3 mikronų dalelių – kristalų.
Europinėje šiaurės pusrutulio dalyje perlamutrinių debesų matomumo zona driekiasi nuo Islandijos iki Skandinavijos. Paprastai šie debesys formuojasi ir gali būti matomi žiemos mėnesiais – nuo gruodžio iki vasario vidurio. Tačiau yra pasitaikę ir įdomių išimčių: stratosferiniai debesys, esantys 14 km aukštyje, pastebėti 1998 m. liepos mėnesį Švedijoje, o jų atsiradimo priežastis iki šiol nėra iki galo išaiškinta.
Statistiniai duomenys, bylojantys apie perlamutrinių debesų dažnį, iki šiol tėra apytiksliai, tačiau šių debesų pasirodymas netgi šiaurės šalių padangėje yra neabejotinai retas reiškinys. Vertinama, kad perlamutriniai debesys virš Norvegijos, Švedijos ir Suomijos susidaro vidutiniškai 2–5 kartus per metus, o geriausios sąlygos pavieniams debesims atsirasti yra virš kalnuotų vietovių.
Vidurinėse platumose perlamutriniai debesys yra išskirtinis reiškinys. Per keletą pastarųjų dešimtmečių šie debesys buvo užregistruoti tik du kartus – 1995 m. virš Anglijos ir 1999 m. virš Vokietijos. Duomenų, ar kada nors šie egzotiški debesys būtų buvę pastebėti virš Lietuvo nėra.
Jeigu jums pavyko nufotografuoti neįprastą, keistą ar tiesiog gražų gamtos reiškinį, gyvūną ar augalą - siųskite nuotrauką grynas@grynas.lt.
