Lieka saugoma rūšimi
Baltasis kiškis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas nuo 1989 metų. Planuojama, kad rūšis ir toliau liks įtraukta saugomų rūšių sąrašą. Šio gyvūno paplitimas – Eurazijos tundros, miškų ir iš dalies miškastepių zonos.
Į baltojo kiškio paplitimo arealą patenka ir Lietuva. Tiesa, anot Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto prof. dr. Gedimino Brazaičio, mūsų šalis yra baltojo kiškio paplitimo arealo pakraštys.
Apskaitos duomenimis, daugiausiai baltųjų kiškių Lietuvoje XX a. antroje pusėje buvo 7 – 8 dešimtmečiais ir antroje paskutinio dešimtmečio pusėje (apie 5 – 7 tūkst.). Vėliau šių žvėrelių apskaita nebuvo atlikta. Vidutinis baltųjų kiškių tankumas jų gyvenamuosiuose miškuose yra nuo 6 individų 1000 ha. Didžiausias tankumas atskiruose masyvuose – iki 20 individų 1000 ha.
Mėgsta spygliuočius
Pasak prof. dr. G. Brazaičio, baltieji kiškiai mėgsta didesnius miško masyvus, kuriuose vyrauja spygliuočiai.
„Kur yra daug vėjovartų, išvartų, kuriių aplinkoje gali pasislėpti. Dažnai ten ir vaikus veda. Mėgsta pusiau atvirus plotus, su daugiau pomiškio, tako. Todėl, pavyzdžiui, Suvalkijos lapuočių miškuose ir Vidurio Lietuvoje, baltieji kiškiai reti. Nors pavyzdžiui, Kazlų Rudos masyve, kuriame vyrauja spygliuočių medynai, jie gyvena“, – pasakoja mokslininkas.
Jis akcentuoja, kad Lietuvoje baltiesiems kiškiams palankiausios sąlygos gyventi yra Šiaurės Rytų Lietuva. Todėl juos gan dažnai aptiksi ir Labanoro girioje, kur vyrauja spygliuočių miškai.
Taip pat baltieji kiškiai prisitaikę prie pelkių ir pelkėtų miškų, todėl jų sausinimas dar labiau prisideda prie baltojo kiškio populiacijos mažėjimo.
„Baltasis kiškis yra susijęs su natūralesniais, pelkėtais miškais. Tai jei sausinami, tai turi neigiamos įtakos baltojo kiškio populiacijai ir paplitimui“, – priduria pašnekovas.
Knygos herojai
Apie baltuosius kiškius Labanoro girioje daug yra rašęs gamtos fotografas, netgi išleidęs knygą su istorijomis apie miško gyvūnus ir jų nuotraukomis iš Labanoro girios, Jonas Barzdėnas. Baltuosius kiškius fotografas apibūdina taip: „Nors jie mielai atšokuoja prie ėdžių, pagraužti šieno nuobirų, šluotelės ar nukirstos drebulės šakų, bet dažniausiai išsiverčia ir be to. Jiems padeda … sniegas ir šaltis. Gilėjant sniego dangai, kiškiams, šokuojantiems jo paviršiumi, darosi prieinamos tos krūmų šakelės, kurių žiemos pradžioje jie niekaip nepasiekė. Pusmetrinė sniego danga tiek padidina pasiekiamų šakučių skaičių, kad maisto atsargos, nežiūrint į kasdieninį jo naudojimą, tampa netgi didesnėmis negu rudenį. Panašiai veikia ir šaltis.“
Taigi, šaltis baltiesiems kiškiams visai nebaisus, net atvirkščiai: šie gyvūnai maitinasi tada, kai yra šalčiausia – naktį arba anksti ryte.
„Žiemą kiškiams trūksta ne tiek maisto, kiek jo įvairovės ir druskų. Pastebėta, kad pilkieji kiškiai žiemą labiau linkę ieškoti žolinių augalų, o baltieji jų broliai pasitenkina beveik išimtinai tik krūmų šakelėmis. Labanoro girioje baltasis kiškis dažnas, sutinkamas ne ką rečiau už pilkąjį jo brolį. Vasarą nuo pilkojo kiškio nesunkiai skiriamas iš rausvesnio kailiuko atspalvio. Nukenčia nuo plėšrūnų besniegėmis žiemomis, nes ir tada pasitiki savo kailio slepiamąją spalva…“, – apie baltuosius kiškius yra rašęs J. Barzdėnas.
Populiaciją nulemia pavasario orai
Iš tikrųjų, baltojo kiškio populiacija, kaip aiškina G. Brazaitis, kinta ne tik priklausomai nuo Lietuvos miškų masyvų, sudėties, bet ir nuo klimato sąlygų. Jeigu žiema suaugusiems kiškiams nebaisi, tai pavasaris jaunikliams – išgyvenimo laikotarpis.
„Kiškių gausą apsprendžia oro sąlygos pavasarį, kai yra atsivedami jaunikliai. Jei yra šilta, saulėta, tai daug jų išgyvena, jei yra darganota, lietus, tai tiesiog daugiau jų žūsta dėl netinkamų sąlygų. Tokiu atveju tais metais populiacija gali ir sumažėti. Jie tiesiog sušlampa, sušąla, nes motina paprastai nešildo, atbėga tik pamaitinti“, – tikina specialistas.
Tiesa, jei pavasarį kiškiams reikia šilumos, tai žiemą, atvirkščiai: šiai rūšiai labiausiai palankios šaltos ir baltos žiemos, su visą žiemą išliekančia pastovia sniego danga.
„Jeigu sniegas nutirpsta, tai tas baltasis kiškis tamsiame miško paklotės fone yra puikiai matomas ir pasislėpti jam ten daug sunkiau. Jeigu miške sniegas vietomis nutirpsta, vietomis lieka, tai aišku, tada kiškis gali slėptis, bet jeigu be sniego žiemos sąlygos, tai baltajam kiškiui labai sunku“, – paaiškina profesorius.
Priešai – plėšrūnai
Tačiau buveinių trūkumo ir nepalankių klimato sąlygų, baltieji kiškiai turi ir gyvųjų priešų – plėšrūnų. Pasak G. Brazaičio, pagrindiniai šių gyvūnų priešai yra lapės, usūriniai šunys, kiaunės, lūšys.
Mokslininkas akcentuoja, kad Šiaurės šalys, pavyzdžiui, Kanada, net buvo atradusi tiesioginį cikliškai pasikartojantį ryšį tarp baltųjų kiškių ir lūšių populiacijų.
Todėl vienas iš būdų kaip būtų galima padėti baltiesiems kiškiams ir pagausinti jų populiaciją, anot profesoriaus, gali būti intensyvinama teisėta plėšrūnų medžioklė.
„Viena iš priemonių būtų plėšrūnų reguliavimas, kurie yra medžiojami. Medžiotojai turėtų reguliuoti jų gausą ne tik dėl baltųjų kiškių, bet ir daugelio kitų paukščių ir žinduolių“, – teigia G. Brazaitis.
