1980–1985 m., vykdydami miško selekcijos darbus, buvusios Jiesios girininkijos Barauskinės kaimo pievose sodinome Lietuvos rinktinių medžių klonų eglių ir pušų rinkinius. Gausiai tręšiami mineralinėmis trąšomis šiltnamiuose išauginti pušų ir eglių skiepyti sodinukai labai viliojo elninius žvėris, kurių šlapiuose Jiesios ir Pajiesio girininkijų miškuose buvo gausu. Šakelėse ir spygliuose įvairių mikroelementų sukaupę skiepai elniniams žvėrims buvo tikras skanėstas. Keisčiausia, kad žvėrys ne tik mėgo kramsnoti sultingus medelių ūglius, bet ir trinti ragus į skiepytų spygliuočių kamienus. Atrodytų, koks skirtumas stirninui šveisti savo „špagas“ į eglės skiepą ar į savaiminę eglutę, tačiau taip jau yra, kad elninių žvėrių, ypač stirnų, patinai ragus mėgsta blizginti ne į savaiminukus, o būtinai į pasodintus, paskiepytus, ypač į introdukuotų medžių ir krūmų, sodinukus: maumedžius, pocūges, kėnius, sibirines, veimutines ir kitų rūšių pušis bei visus kitus svetimžemius medelius.
Ožiai savižudžiai
Kad ir kaip ten būtų, pasodintus klonų rinkinių skiepytus medelius skubiai teko gelbėti ir nuo ūglių skabymo, ir nuo trynimo ragais. Medelius aptvėrėme kiekvieną atskirai žvejų tinklo skiautėmis (plastikinių individualios medelių apsaugos gaubtų tada dar Lietuvoje nebuvo), pritvirtintomis ant kuolų, po tris įkaltų prie kiekvieno skiepo. Tačiau ožius taip traukė ragus šveisti į skiepytus medelius, kad trynė juos ir per tinklą. Kadangi per tinklą sunkiai pavykdavo pasiekti skiepelių liemenėlius, įsiaudrinę stirninai tol talžydavo tinklo skiautes, kol jų ragai įsipindavo tinklo akyse taip tvirtai, kad iš pinklių žvėrims išsivaduoti nepavykdavo. Tikrindami klonų rinkinių plotus, du dabitas ožius, taip prisirišusius už ragų tinkle, radome nugaišusius, o trečią leisgyvį dar pavyko išgelbėti. Tinklas apie ragus buvo taip stipriai užsiveržęs, kad išlaisvinti žvėris buvo galima tik supjausčius žabangas peiliu.
Vaišvydavos girininkijoje, kur tais pačiais tikslais buvo naudotas plonesnis, kiek papuvęs tinklas, patekę bėdon ožiai išsilaisvindavo išplėšdami tinklo gabalus. Keletą tokių stirninų su tinklo skiautelėmis, standžiai apsiraizgiusiomis ant ragų atšakų, teko ir sumedžioti. Ypač standžiai tinklo gijų būdavo pribrukta po ragų rozetėmis.
Ir ko dėl konkurencijos nepadaro netgi žvėrys. Skiepyti medeliai, kaip ir egzotiniai, matyt, ragams suteikia kokį ypatingą žvilgėjimą ar kvapą, tad norėdami laimėti laibakojų stirnelių dėmesį, ožiai netgi rizikuoja gyvybe.
Stirniną teko gelbėti
Stirnos – geros plaukikės, tad atviro vandens visai nevengia ir be vargo nuplaukia gan didelį atstumą. Teko stebėti, kaip jos perplaukia gana plačias Kauno marias. Tačiau atsitinka ir nelaimių. Vaikštinėdamas durpyne dažnai iš guolių pakeldavau stirnas. Pelkėje žolinė augmenija buvo vešli, aukšta, todėl net ir visai iš po kojų pašokę žvėrys dažniausiai pasprukdavo nė nepamatyti. Išgirsdavau tik šlamesį, kai žvėris iš guolio nerdavo per tankią žolę. Sprukdamos šalin pakeltos stirnos dažnai pūkštelėdavo ir į didesnius ar mažesnius atviro vandens telkinėlius. Tačiau durpyne buvo duobių, kur durpės buvo iškastos mechanizuotai ir kurių krantai statūs, o aukštis nuo vandens paviršiaus iki duobės krašto siekė 1–1,5 m.
Vieną kartą į tokią duobę su stačiais aukštais krantais ir įšoko mano išgąsdintas stirninas. Išgirdęs, kad žvėris taškydamasis blaškosi vandenyje, pribėgau prie durpynės. Duobės ilgis galėjo būti apie 30 m, o plotis - 5–6 m. Gylis tų duobių būdavo 3–5 m. Vandenyje ožys blaškėsi, plaukiojo tai šen, tai ten, beviltiškai stengdamasis iššokti į krantą. Padėti jam išsiropšti iš duobės nesisekė. Dar nepavargęs žvėris plaukiojo greitai ir negalėjau jo nutverti gana dideliame duobės plote. Tačiau galop stirninas taip tvirtai įsibruko į durpynės kampe augantį ir iki pat vandens tankiai tarpusavyje susipynusias šakas nusvarinusį karklų krūmą, ragus įsprausdamas į stiebus apsivijusias apynių gijas, kad galėjau prie jo prieiti. Nustvėriau stirniną už gana menkų, trumpų, bet labai aštriomis karpomis apaugusių ragų ir bandžiau iškelti iš duobės.
Ožys blaškėsi iš paskutiniųjų, priekinių kojų kanopomis skaudžiai kirsdamas man į rankas. Kol išlaisvinau jo aštrius ragus iš vijoklių, iš sužeistų delnų pasipylė kraujas. Galop vis dėlto pavyko žvėrį ištempti iš krūmo raizgalynės į krantą. Paleistas ožys, drebėdamas iš išgąsčio, spruko šalin kiek įkabindamas ir per tą išgąstį kelio nesirinkdamas vėl pūkštelėjo į kitą duobę. Tačiau šios duobės krantai buvo žemesni, tad ožys iš jos išsikapstė pats. Nuliuoksėjęs kiek toliau, stirninas kelis kartus subliovė, tarsi dėkodamas už išgelbėjimą. O aštrių ragų supjaustytus delnus teko visai rimtai gydyti.
Šiam raguočiui pasisekė, tačiau esu radęs ir tose duobėse prigėrusių stirnų. Nebijodamos vandens stirnos, ypač išgąsdintos, drąsiai šoka į jį, tačiau neįvertina galimybės paskui iš duobės išsikapstyti. Todėl miškuose, karjeruose nereikėtų palikti duobių aukštais stačiais krantais, nes tai mirtini spąstai laukiniams gyvūnams. Tokiose duobėse teko rasti ir nugaišusių jauniklių lapiukų, ypač ten, kur su urviniais šunimis medžioję medžiotojai ar brakonieriai neužlygina iškastų duobių barsukų ar lapių urvų kolonijose.
