Prie upelių galima daug ką sutikti
Ne pirmas Kalėdas gamta ir mes sutinkame be žiemos. Šiltų žiemų ciklas jau suformavo savotišką savo veiklos scenarijų: pradžioje ledelis, po to - rudeniška aplinka, tik po Naujųjų - šiek tiek žiemos, o vasario gale - jau pavasaris. Žinoma, griežtos šių reiškinių tvarkos ir trukmės nėra, ji gali kisti, gali mus nustebinti ar išgąsdinti nelauktais dalykais.
Tačiau jeigu į gamtą išeisite šiandien, mus pasitiks rudeniški orai, o miškuose - žalios samanos, bruknės, pataisai, paparčiai ir pabalio viksvos, o ilgiausiai dėmesį pritrauks, sulaikys gurgantys, visada gyvai besišnekučiuojantys upeliai.
Ne visiems pakaks žingeidumo lankstytis prie jo srovės ir žiūrėti, kaip prie akmenuko prisispaudusi glūdi dyglė, kaip po akmeniu, sukėlęs smėliuko debesį, pasislepia mažas gružlys. Virš upelio ore plazda miškiniai uodukai – jie labai gerai jaučia, kad tokioje vietoje yra šilčiau. Tačiau už upelio linkio, žiūrėk, pamatai į vandenį įsibridusį apsiuvas ir sraigeles medžiojantį juodąjį stazdą, kažkur čia pat sutraška karetaitė, plasteli liepsnelė. Didžiausia staigmena – vandeninis strazdas, tačiau jo ieškoti reikia ten, kur upeliukas platesnis, sraunesnis ir (kas svarbiausia strazdui) neužšąla žiemą. Jis atskrenda iš šiaurės - galbūt iš Norvegijos, Švedijos ar Suomijos - ir pas mus praleis žiemą. Žvirblinių būrio paukštis strazdas. Ne strazdas, jis nardo vandeny, nuo dugno, iš po akmenų renka moliuskus, kartais net mažą žuvelę nutveria – stebėk iš tolo, neatsistebėsi...
Prie upeliuko žvalgykimės žvėrių veiklos pėdsakų. Jei iškris sniegelis, matysime ne tik juodam dumble įmintas šernų, stirnų, kanopas, bet ir lapių pėdeles, kiaunių, audinių porinius pėdsakus. Jei upeliukas platesnis, duburiuotas, jame būtinai gyvena ar nors apsilanko ūdra. Laimingas stebėtojas, praleidęs prie upelio valandą, gali tikėtis ant akmens su grobiu iššliuožusios ūdros ar audinės. Audinė daug dažnesnė,
tačiau ji tikrai nelaukia žmogaus. Tiesa, ji gana smalsi, ir jeigu prie upeliuko „aptinka" žmogų, ilgai laksto netoliese, slepiasi, lyg norėdama suprasti, ar šis pavojus tikras, vėl iššoka ir straksi paupiu.
Kažkur čia pat gyvena bebrai. Juos sutikti - didelė sėkmė, tačiau to ir nereikia: jų veiklos žymės baltuoja visur - nugraužti ar pagraužti medžiai, krūmų rykščių likučiai. Bebrai žiemai pasiruošę pakankamai maisto, jo pakaktų net 4 mėnesiams. Tačiau dabar, matyt, bebrams labai patinka pasipliuškenti upelyje, juo plukdyti medžio rąstigalius.
Ar pasikeis upeliukai stojus tikrai žiemai? Jeigu upelį padengs
ledas, jis gurgės po lediniu stogu, grauš ledą ir gyvomis properšomis į šaltą žiemos orą taškys savo purslus.
Upeliai išgyveno sunkus laikus
Kaip bebūtų, tik nedaugelis mūsų upeliukų prasideda iš atviros versmės ar šaltinio. Dažniausiai jų pradžia – girios kalvos šlaite, kur vandeningąjį sluoksnį, išsiveržiantį paviršiun, slegia grunto ir uolienos storymė. Kartais net nesimato tokių ištakų, kurios nors ir labai menkos, tačiau gyvos net ir per sausrą. Ji požeminio vandens srautams įtakos neturi.
Antra vertus, tarp žolių, nukritusių lapų nutekėjusi drėgmė dažnai pavirsta ne atvira srovele, o dumblyne, kuri gyvena ir (koks paradoksas!) maitina save. Čia daug vešlesnė augalija, čia ilgai užsilaiko (užstringa) sniegas ir dirvon giliai įsismelkia ledas. Tik specialistas tokią dumblynę gali vadinti upeliuko ištaka. Tačiau – ji čia, ji gyva, o už dešimties ar daugiau metų virsta tikrąja upelio pradžia. Žiemą ją stingdo šaltis, tačiau ir jam tenka gerokai pasigalynėti su tokia menka srove – ledas vis storėja, „gumbuojasi“, o prakirtęs jo nelygią plutą pamatai, kad dirvoje kruta vanduo. Tai upeliukas, skubantis į didesniąją upę.
Kol kas pirmasis šių metų bandymas sustabdyti upelius nepavyko. O sniegelio tirpsmas ir lietus dirvon šliūkštelėjo vandens. Sudėtingu keliu – per dirvožemį, jo vandeninguosius takus - jis pasiekė upelį ir jo neramią srovę privertė tekėti dar sparčiau.
Dieną ir naktį netyla upelis. Kartais pagalvoji: būtų palaima gyventi girdint šį garsą. Tačiau po to supranti, kad tada užmirštum, kaip šnibžda miškas, kaip šakose kalba vėjas, cirpsi zylės ir tuksena geniai. Tiesa, daug žmonių ne savo noru neteko savo upelio kalbėjimo ir dabar jiems labai to trūksta...
Lietuvoje prieš penkiasdešimtį metų buvo sunaikinti tūkstančiai mažųjų upelių. Buvau liudininkas vaizdų, kai ekskavatorius savo kaušu išdraskė vegėlių ir lydekiukų namus vinguriavusioje Kokėje ir vietoj jos „sukūrė“ melioracijos griovį.
Mažą lengva nuskriausti. Būtent visi mažiausieji nukentėjo pirmieji. Tačiau ne tik jie! Štai Merkys – šaltavandenė dzūkų pakraščiu, o po to jau Dzūkijos širdimi srūvanti upė pro Rūdninkų girią teka paversta tokiu pat grioviu. Ar niekas neišdrįso apginti Merkio? Atrodo, tylėjo visi... Tik vienas profesorius Tadas Ivanauskas (tai išliko dokumentinio filmo apie jį kadruose) pagodojo: „Tokią upę, visą gamtos kompleksą, sunaikino. Ir ką čia jie pridarė!” Nesakykite, ištarti tokius žodžius reikėjo daug drąsos. Ir – reikėjo labai mylėti Lietuvą.
Aplankykite upeliuką dabar, ateikite žiemą. Pasiklausykite jo, pamatykite - kas negali gyventi be savo upelio, be jo alsavimo. Nebūna mažų ir didelių upelių. Kuo geriau juos pažįstame, tuo jie svarbesni ir mielesni. Tikiu, kad jūsų upelis yra pats geriausias ir gražiausias.
