Šios vasaros viduryje kažkas pasakė, kad šių metų vasara pagaliau yra tikra, lietuviška, vasariška. Atrodo, ką geresnio besugalvosi? Antra vertus, kad ir kas būtų, kad ir kas nutiktų, viskas bus mūsiška, lietuviška. Taigi net ir kaitra, kylanti bent jau iki to regiono rekordų, yra ne importinė, o lietuviška, sukurta mūsų saulės ir mūsų gamtinės aplinkos.

Saulė svarbu, tačiau ne mažiau tam būtinas augalijos, atvirų paviršių atspindys. Taigi savo klimatą ir savo vietinės vasaros charakterį taip pat galime kurti sykiu su gamta.

Kai iki rudens lieka tik dešimt dienų, pradeda smelktis nakties vėsa. Turime susitaikyti su tuo, kad diena tapo gerokai trumpesnė – saulė negali kaitinti taip, kaip viduvasarį. Ateina metas, kai žemė ir vandenys pradės atiduoti savo sukauptą šilumą, kai vakarais ir rytais baltuos rūkai.

Daug ką galėtų išspręsti lietus – natūrali gamtos drėgmė, kurios šiuo metu labai trūksta. Jau nekalbame apie grybus, nors jų drėgnesnėse miškų vietose ir galima rasti. Mums svarbu nuo sausros braškantys miškai, kurie bet kada gali plykstelėti negeros rankos paleista ugnimi.

Gamtoje savaiminio gaisro pavojus yra mažesnis nei mažas. Visi gaisrai kyla dėl žmonių nejautrumo, gali būti dėl aplaidumo ar net piktos valios. Vargu ar kas pritartų kai kuriose šalyse taikomai praktikai, kai tam tikru gamtai svarbiu ar potencialiai pavojingu laikotarpiu bet koks ėjimas į miškus, taigi ir darbas juose, yra visai uždraudžiamas.

Tačiau parandami šimtai hektarų girių, o paprastai kalbant, ne medienos, bet labai vertingų biologinės įvairovės kompleksų, gali pateisinti bet kokias priemones. Taigi, jei eisime girion, būkime atsargūs. O kad nebūtų pagundų, neturėkime nei degtukų, nei žiebtuvėlio. Kam jie mums reikalingi gamtoje?

Išskrenda mūsų gandrai. Po keleto dienų, per šv. Baltramiejų, juos palydėsime. Deja, atrodo, kad šioje šventėje bus tik pulkelis gandrų. Visi jau keliauja – dabar pasiekė Juodąją jūrą, o ankstyvieji pasiekė net Izraelį.

Naktį vėsa skubina ir kitų paukščių apsisprendimą keliauti. Nieko naujo čia nematome – taip būna kasmet. Tačiau širdyje vis tiek kažkoks graudulys – juk išskrenda mūsų paukščiai. Kas žino, kaip jiems seksis, kiek jų sugrįš pavasarį.