Tarp Minijos žemupio ir Kuršių marių šiaurys trečiadienio vakarą vietom pabėrė sniego, smarkiai atšalo. Vėjai visais metų laikais čia yra audringesni, nei likusioje Lietuvos daly, orų permainos nuolat grūdina, bet smelkiantys kiaurai šuorai vertė net gūžtis. Pamarį košė ledinis šiaurys.
Rusnės saloje ir bulviasodis jau nutolintas. Tradiciškai balandžio 5-ąją ankstyviausieji jau užversdavo daigintus bulvių gumbus į žemę, o derlių kasdavo birželį. Sovietmečiu ankstyvųjų bulvių auginimas saloje buvo net pelningesnė ūkio šaka už stintų žvejybą. Šiemet- kitaip.
Bet pavasaris vis tiek lapoja vartus. Aukštumalos pelkėje iš po skysto sniego apdrabo lenda spanguolynai, išsiraizgę per samanų kilimus. Jų čia galybė – devyndančių samanų, šilksamanių, tranšių, kiminų, gegužinių, drapanių, auksočių, dygių... Spanguolynų vijos raitosi per jų patalus, sočiai geria gausią drėgmę ir brandina rausvus pumpurus. Jų žiedynai jau labai tankūs.
Dabar – pats sočiausias Aukštumalos aukštapelkei metas, nes aplink išsiliejęs potvynis ir ištirpęs pašalas pakėlė vandens lygį ir leidžia atsigauti visai ekosistemai. Beveik trečdalį jos pernai vasarą nusiaubė didžiausias šalyje kilęs gaisras, o iki jo pelkę lėtai marino sausinamos dalies, kurią valdo Šilutėje veikianti vokiečių kapitalo durpių kasybos įmonė, melioracinių kanalų sistema.
Aukštumalos aukštapelkė yra viena didžiausių pelkių šalyje ir vienintelė praėjusio amžiaus pradžioje nuodugniai ištyrinėta ir aprašyta. 1902 metais pelkėtyros mokslas Europoje prasidėjo būtent nuo vokiečių mokslininko Carlo Alberto Weberio išleistos monografijos apie šią pelkę.
Pernai Aukštumalą tyrinėjo Viešvilės rezervato specialistai Asta ir Vytautas Useliai ir aptiko joje naują rūšį – šukelinį kiminą. Iš pirmo žvilgsnio tyrėjams atrodė, kad aptiko tik retą karpotąjį kiminą, bet parsivežę pavyzdį ir jį ištyrinęję mikroskopu, atpažino naują rūšies atmainą - šukelinį. „Gaila, nenufotografavom kupsto, nes neįtarėm atradimo“, - žurnalistei apgailestavo A.Uselienė.
Ramsaro konvencijos ir Natura 2000 tinklo saugoma Nemuno delta su visa Aukštumalos pelkės ekosistema ir čia įkurtu telmologiniu draustiniu yra unikali gamtinė vertybė, todėl itin tausotina. Po pernykščio gaisro ji jau atsigauna. Iš apžvalgos bokšto degėsių plynės jau nė ženklo nematyt.
Prieš porą mėnesių, vasario 2-ąją, krašte buvo minima Tarptautinė pelkėtų vietovių diena. Šilutės rajono mokyklų vaikai piešė Aukštumalą, dalyvavo NDRP surengtame konkurse, sužinojo, jog ši deltinė aukštapelkė yra vienintelė tokio tipo Lietuvoje, kur auga rečiausios augalų bendrijos.
Bet buvo gili žiema, spaudė šaltis, ir natūroje jų pamatyti neišėjo. Dabar yra tas metas, kai vandens atsargos pelkių augalijos suvešėjimui yra didžiausios, ežerokšniai ir akivarai – giliausi, bet šilumos vis maža. Tad švylių ar žinginių žydėjimo, augalų bendrijų paletės sklaidos dar teks palaukti.
Iš Aukštumalos kelias veda pro Mingę, Krokų lankas, Kintų tvenkinius, Suvernų rekreacinį taką iki Kuršių marių. Vėtra čia gena metro aukščio bangas, žvarbu, tad jėgos aitvarų dar niekas nekinko. Bet atšils - ir ši sekluma mirgės nuo spalvotų kupolų. Juk tokia erdvės trauka link Neringos kopų...
Kol Kuršių marios dar šiaušiasi, ekstremalai vėją kinkosi potvynio užlietose pievose už Šilutės. Laukinių žąsų kolonijos, kol ekstremalai skraido, traukia toliau, už Šyšos. Potvynis slūgsta lėtai, žalienų daigai per vandens sluoksnį nenumaldomai kelia viršūnes į saulę, maitintis yra kuo.
