Į Kuršių marias atitekantis Nemuno vanduo, kuriuo planuojama aušinti atominę elektrinę Kaliningrado srityje, gali pakenkti Kuršių nerijai, o į Nerį patekęs vanduo iš planuojamos atominės elektrinė Baltarusijoje, gali pakenkti Kernavės archeologinei vietovei. Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis nuogąstauja ir dėl daugiau pavojų, galinčių kelti grėsmę šioms ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui vertingoms vietovėms.
„Mes visi ten turime akcijų“
Pasaulio kultūros paveldu Lietuvoje pripažintas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija (kultūros ir gamtos paveldas), Kernavės kultūrinis rezervatas, Struvės geodezinio lanko punktas. Pagrindinis kriterijus, pagal kurį vietovės įtraukiamos į Pasaulio paveldo sąrašą – kiek ten esančios vertybės yra svarbios pasaulio mastu.
R. Pakalnis pastebi, kad, pavyzdžiui, Kuršių nerijoje daugeliui mūsų atrodo unikali pati gamta, o štai UNESCO ekspertai akcentavo, kad svarbiausias čia – žmogaus ir gamtos bendradarbiavimo pavyzdys. Net viso pasaulio mastu unikalu, kaip Kuršių nerijos žmonės sugebėjo pergudrauti siautėjančią stichiją – apsauginiu kopagūbriu pažaboti smėlio audras. Unikalūs ir užpustyti kaimai, kurių nepavyko išgelbėti, ir išlikusios žvejų gyvenvietės, kurios dabar tapusios vienu stipriausių Lietuvoje turistų magnetu.
Kernavės archeologinė vietovė, pasak R. Pakalnio, unikali tuo, kad toje vietovėje net 11 tūkstančių metų gyvena žmonės. „Tai ilgo žmonių bendruomenės gyvenimo vienoje vietoje tam tikras etalonas. Tai unikalu dar ir dėl to, kad esame palyginti šiaurinis kraštas, o štai turime vietą, kur jau ilgą laiką gyvena žmonės, likęs jų kultūrinis palikimas“, – aiškina R. Pakalnis.
Mūsų valstybė įsipareigojusi ne tik išsaugoti šias vertybes, bet ir šviesti visuomenę – aiškinti, kokios vertybės yra šiose unikaliose teritorijose, kodėl būtina jas saugoti. „Svarbiausia – kad vietiniai gyventojai ir ten besiveržiantys lankytojai suprastų tų vertybių svarbą. Kad nesigvieštų privatizuoti tas vertybes principu „čia bus tik mano ir jūs čia neįkelsit kojos“. UNESCO pasaulio paveldo išsaugojimo atsakingų institucijų siekiama, kad tai nepasidarytų kažkieno vieno nuosavybe, o šis neįkainojamas turtas būtų prieinamas visiems. Juk tai mūsų visų turtas – galima sakyti, kad mes visi ten turime akcijų,” – tikina Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas.
Didžiausias pavojus – žmonių veikla
R. Pakalnis pastebi, kad stichijų siautėjimą Kuršių nerijoje suvaldė ankstesni jos gyventojai, todėl šiandien gamta menkai tegali pakenkti šios vietovės unikalumui. Kur kas didesnių galimų pavojų mokslininkas įžvelgia neapdairioje žmogaus veikloje. Jis apgailestauja, kad vis dar mažas žmonių sąmoningumas: labai norime turėti tai, kas draudžiama, smarkiai nesukdami galvos dėl draudimo priežasčių.
„Mano uogos nepaprastos – jos iš Čepkelių rezervato. O štai aš turiu namuką Kuršių nerijoje.“ Toks draudimų nepaisymas tartum leidžia jaustis išskirtiniu. Bet juk norime mes visi, o visų namukams vietos ten tikrai neužteks,“ – nuogąstauja R. Pakalnis. Todėl kaip vieną didžiausių grėsmių Kuršių nerijos ir Kernavės vertybių išsaugojimui jis įvardija nelegalias ir „legalizuotas“ statybas – kai kurių statinių šeimininkai turi visus leidimus, nors akivaizdu, kad tie statiniai toje vietoje negalėjo atsirasti.
Absurdu R. Pakalnis vadina ankstesnius svarstymus Kuršių nerijoje rengti oro uostą: „Niekur pasaulyje šitaip nėra. Esu matęs vienoje Australijos saloje nusileidimo taką mažiems lėktuvėliams, tačiau apie jokius oro uostus niekas net nesvajoja. Vis tik, Kuršių nerijos strateginio planavimo dokumentuose numatoma, kad bus įrengtas pakilimo takas be statinių. Bet tai bent jau ne oro uostas.“
Rimta grėsmė Kuršių nerijai, pasak R. Pakalnio, yra naftos gavyba telkinyje D6, esančiame viso labo už 22 km nuo Nidos, Rusijai priklausančioje Baltijos jūros dalyje. Normalios eksploatacijos atveju teršimo ten beveik nėra. Tačiau pasaulyje nestinga liūdnų pavyzdžių, Šiaurės jūroje kartą buvo nuversta Norvegijai priklausanti platforma. Kokia žala tokiu atveju būtų padaryta Kuršių nerijai galima tik su nerimu spėlioti. Be to, iš šios platformos eina naftotiekis iki kranto. 1986 m. pavyko sustabdyti šio naftos telkinio eksploatavimą 20-iai metų.
„Tuomet teko nagrinėti Kaspijos jūros liūdną patirtį. Mums sakė: „ko čia pergyvenat, mes ramiai – atsikėlėm vieną rytą, žiūrim kažko kraštovaizdis pasikeitęs. Pasirodo, nuvertė vieną naftos gavybos bokštą.“ Tai įsivaizduokit, visa nafta išsiliejo į jūrą“, – prisimena mokslininkas. Tačiau, pasak jo, pietiniame krašte teršalai greičiau išgaruoja, pas mus būtų gerokai liūdnesnės pasekmės. Turėtume didelių problemų su pajūrio valymu – reikėtų surinkti nafta suterštą smėlį ir jį išvežti. O tuomet susidarytų palankios sąlygos prasidėti intensyvesniam Kuršių nerijos kranto ardymui.
Kuršių nerijai pavojus gali kilti ir dėl įsibėgėjančių klimato kaitos procesų – kylančio vandens lygio ir dažnesnių bei stipresnių štormų. R. Pakalnis pastebi, kad jei krantų ardymas stiprės, gali tekti tvirtinti krantus mechaninėmis priemonėmis. Kaliningrado sričiai priklausančioje Kuršių nerijos dalyje jau yra bandymų tvirtinti krantus – padangomis, gelžbetoniu. Yra vietų, kur vanduo audrų metu persilieja skersai Kuršių nerijos.
Tvoros nepadės, jei trūks supratimo
Kernavėje taip pat kyla problemų dėl žmonių noro išskirtinėje vietoje turėti savo nuosavybės. Pasak R. Pakalnio, kadangi dokumentai ir teisės aktai dėl šios vietos tvarkymo jau yra parengti ir tvarkomasi pagal juos, tiesioginio privačių asmenų poveikio ten pastebima mažiau. R. Pakalnis nerimauja dėl to, kad laikui bėgant, didės lankytojų skaičius: „Labai gerai, kai daugėja gerų lankytojų, tačiau daugės ir blogų. Kas kad takas padarytas užlipt į piliakalnį, bet kažkas gali užsinorėt užlipt ir šlaitu. Jeigu kas antras lips šlaitu, o ne laiptais – kas iš to piliakalnio liks.“ Todėl, pasak mokslininko, svarbus uždavinys – pasiruošti didesniam lankytojų, ne visada geranoriškai nusiteikusių, antplūdžiui.
R. Pakalnis nuogąstauja, kad nuo necivilizuotų lankytojų negelbėtų net tvoros – jas taip pat galima perlipti. „Reikia daryti taip, kad jie ten nenorėtų lipti. Daugybėje įspūdingų pasaulio vietų sugebama su tuo susitvarkyti. Kalnų keliukais juk praeina daug žmonių, tačiau niekur ten nemačiau pristatyta šiukšliadėžių. Kalifornijoje, Tatruose, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Suomijoje, Norvegijoje – visur yra takai, tačiau žmonės ten išsiverčia ir be šiukšliadėžių. Deja, lietuviams dar trūksta savimonės – tuoj žiūrima, ką suniokoti, ką nugvelbti“, – apgailestauja R. Pakalnis.
Problemų unikaliai vietovei Kernavėje gali kilti ir dėl Kazokiškių sąvartyno kaimynystės. Iš tos pusės pučiant vėjui, vietovėje pasklidę nemalonūs kvapai gali sumažinti šios vietos rekreacinę vertę. Taip pat nemalonių pojūčių lankytojams gali sukelti triukšmas, sukeliamas atliekas į sąvartyną vežančių sunkvežimių. R. Pakalnis pastebi, kad sąvartynas įrengtas buvusiame karjere, o žvyras itin laidus vandeniui, todėl užteršti gruntiniai vandenys gali patekti į Nerį.
Nacionalinės UNESCO komisijos pirmininko teigimu, bėgant laikui ir didėjant aplinkinių teritorijų ištirtumui, gali paaiškėt, kad Kernavės rezervato plotas yra per mažas. Gali paaiškėti, kad tyrinėjamos ir saugomos vertybės – ne vienintelės toje teritorijoje. Didėjant ištirtumui gali atsirasti poreikis plėsti rezervatą. Tokiu atveju tektų tartis su žemių savininkais dėl žemės išpirkimo.
Atominių elektrinių kaimynystė – pavojinga
Grėsmę Kuršių nerijoje ir Valstybiniame Kernavės kultūriniame rezervate esančioms vertybėms gali kelti ir mūsų šalies kaimynystėje planuojamos atominės elektrinės. Dėl Kaliningrado srityje planuojamos naujos atominės elektrinės statybos, kurios aušinimui planuojama naudoti Nemuno vandenį, gali būti pakenkta Kuršių nerijai. Elektrinė bus statoma ant Nemuno kranto, kuriuo vanduo tekės į Kuršių marias.
Pasak R. Pakalnio, dėl to vandens temperatūra mariose gali pakilti, pagausės dumblėjimas, suaktyvės mikrobiologiniai procesai, kas gali turėti neigiamos įtakos marių gyvūnijai, gali pradėti užžėlinėti Kuršių marių krantai. Neigiamas poveikis galimas ir ne tik Vilniui, bet ir Kernavei, nes Nerimi taip pat atbėgs šiltesnis vanduo nei anksčiau, be to, jis bus paveiktas atominės elektrinės procesuose. Dar vienas aspektas, keliantis nerimą – greta atominių elektrinių besikurianti infrastruktūra. Pavyzdžiui, greta planuojamos elektrinės Baltarusijoje, R. Pakalnio teigimu, Neries baseine planuojama pastatyti apie 30 tūkst. gyventojų turintį miestą, iš kurio visos nuotekos patektų į upę.
Už paveldo vertybe paskelbtos teritorijos būklę atsakomybė tenka valstybei. Jeigu valstybė nesiima priemonių išsaugoti jose esančioms vertybėms, gali sulaukti pagrūmojimų. Pasak R. Pakalnio, pradžioje skiriami įspėjimai raštu iš UNESCO komisijos komitetų. Jei po jų nesiimama konkrečių veiksmų, gali būti svarstomas klausimas dėl vietovės išbraukimo iš Pasaulio paveldo sąrašo. „Išbraukimas – kraštutinė priemonė. Aš labai tikiuosi, kad Lietuva niekada neprieis prie tokios kritiškos situacijos. Tai būtų kur kas daugiau nei prastai pasirodyti pasaulio ar Europos krepšinio čempionate“, – įsitikinęs Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas R. Pakalnis.
