Vasaros pradžioj ant laibų stiebelių sulinguos baltos jų pūkų galvelės. Tada ir taip bus daug spalvų. O dabar švylys pelkėje yra vienas gražiausių.
Tačiau švylys ypatingas ne tik kukliu savo grožiu. Profesorius Tadas Ivanauskas „Gamtininko užrašuose" pasakoja apie nepaprastą jo panaudojimą: „... bet ir mažos mergaitės kai kada pradingsta (autorius rašo apie ankstyvą pavasarį Musteikos kaime, - red. past.), ir ištisą pusę dienos jų nematyti namie. Štai mūsų šeimininko mažytė Aguika iki vidudienio buvo kažkur dingusi, o namo grįžo visa šlapia. Motina, sudavusi jai per petį, ėmė barti, vis klausdama: „Kur buvai?". - „Kūlynauc", - pro ašaras atsakė Aguika.
Jei kam neteko pasigardžiuoti kūlynais reiktų priminti, kad tai - Lietuvos miškų raistuose labai paplitusi žolė, vadinama kūlynu arba švyliu. Pavasarį, vos išnykus sniegui, ima rodytis jų daigai su juoda galvute, iš kurios vėliau susidaro žiedai, o dar vėliau - vaisiai, apšepę baltais pūkais.
Daigai prie šaknų iš pradžių esti minkšti, sultingi ir šiek tiek saldūs. Tuomet vaikai ir eina „kūlynauc", t.y. skinti ir valgyti šių daigų. Be kūlynų, Gudų girios vaikai randa ir kitų skanėstų. Jie vadinami „vilko baronkomis" ir atsiranda kiek vėliau, maždaug gegužės mėnesiui įpusėjus.
Tai jauni pušies ūgliai, apvalyti nuo spyglių ir žievės. Jie yra salstelėję ir smarkiai atsiduoda sakais. Gudų girios vaikai skanumynų atžvilgiu nebuvo labai išlepinti, tačiau manau, kad ir kūlynai, ir pušų ūgliai gali turėti savyje vertingų papildomų maisto medžiagų...."
Taigi, ar teko ragauti tokių skanumynų?
