Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos šiuos duomenis numato surinkti iki 2015-ųjų pabaigos. Remiantis surinkta informacija, bus sprendžiama, kuriuose nebenaudojamuose durpynuose dar gali vykti durpių gavyba, o kuriuos reikia rekultivuoti ir sudaryti sąlygas pelkių ekosistemoms atsikurti.
Praeityje pelkės užėmė apie 10 proc. Lietuvos teritorijos, bet jų ėmė mažėti, pradėjus naudoti žemės ūkiui, miškininkystei ir durpių gavybai, kai jos buvo sausinamos ar kitaip pertvarkomos. Dalis iki 1990 m. nusausintų durpynų (pelkių) ir dabar tebenaudojama miškininkystei, žemdirbystei ar durpių gavybai, tačiau nemaži plotai yra apleisti.
Tokie nenaudojami durpynai – potencialūs gaisrų židiniai, o vykstant jų mineralizacijos procesams į atmosferą išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos. Pagrindinė durpynų gaisrų priežastis — žmonių ūkinė veikla (durpynų nusausinimas) bei neatsargus elgesys. Gaisrų gesinimas durpynuose ir durpingose pievose kelia daug techninių problemų. Čia sunku privažiuoti su sunkiasvore technika, reikalingi dideli kiekiai vandens, būtino viso įkaitusio durpių sluoksnio sudrėkinimui. Likusiuose sausuose įkaitusių durpių ploteliuose kiek vėliau gaisras atsinaujina, nors gesinimo metu dūmų jau nesimato. Praktika rodo, kad galutinai gaisrus durpynuose užgesina tik pati gamta — ilgalaikiai lietūs.
GRYNAS.lt jau ne kartą rašė, kaip susidaro durpės. Tai yra naudingoji medžiaga, kuria domisi verslininkai. Tačiau ornitologai pažymi, kad pelkių nusausinimas gali turėti neigiamų pasekmių retoms paukščių rūšims, kurios gyvena pelkėse. Todėl jie prašo nenusausinti pelkių ir taip išsaugoti paukščių buveines.
Primename, kad durpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų, kurios ne visai mineralizavosi dėl vandens pertekliaus ir deguonies trūkumo. Natūralios durpės pagal struktūrą skirstomos į plaušines (mažai susiskaidžiusias) ir amorfines (gerai susiskaidžiusias). Pagal susidarymo sąlygas, durpės skirstomos į tipus (žemapelkines, aukštapelkines ir tarpines) bei potipius (raistines, plynraistines ir plynines).
Durpės formuojasi pelkėse. Daugiau kaip 80 proc. pelkių galima rasti didesnį ar mažesnį durpių sluoksnį. Durpės dengia apie 3 proc. Žemės paviršiaus. Gamtininkai pažymi, kad Lietuvoje durpės sudaro 6,4 proc. šalies ploto, Estijoje – 22 proc. , Suomijoje – 33 proc. Esant palankioms sąlygoms durpės per ilgą geologinį laikotarpį virsta lignitu, o vėliau ir akmens anglimi.
Ši uoliena dideliais kiekiais randama Rusijoje, Skandinavijoje, Kanadoje ir kitose šalyse, kurios yra palyginti aukštose platumose.
GRYNAS.lt specialistai teigė, kad Lietuvoje aptikta daugiau nei 40 rūšių durpių. Labiausiai paplitę žemapelkinės durpės, kurios sudaro apie 60 proc. visų durpių išteklių. Iš jų daugiausia randama raistinio potipio alksninės rūšies durpės. Aukštapelkinės durpės sudaro apie 30 proc. durpių išteklių. Iš jų gausiausią dalį sudaro plyninės durpės.
