Aplinkos ministerijos valdininkai dėl ūkininkams kasmet mokamų ženklių sumų už stumbrų padarytus nuostolius pasėliams ketina laisvėje gyvenančius stumbrus sugaudyti, išvežti į kitas saugomas teritorijas, patalpinti į aptvarus ar net leisti medžioti. Ar ateityje stumbrai laisvai klaidžios po Lietuvos girias, ar priklausomi nuo žmogaus žvalgysis iš už aukštų tvorų?
Iki XVI a. stumbrai buvo plačiai paplitę visoje Europoje, gyveno retuose lapuočių ir mišriuose miškuose, stepėse, kalnuose. Ilgainiui žemdirbystės plėtra ir beatodairiškos medžioklės juos išstūmė į mažai tinkamus gyventi nuošalius, gūdžius miškus. Iki 1854 m. stumbrai Lietuvoje buvo išnaikinti, o 1919 m. Lenkijos Belovežo girioje nušautas paskutinis laisvėje gyvenęs žvėris. 1923 m. buvo įkurta Tarptautinė stumbrų išsaugojimo draugija, kuri inventorizavo visus įvairių šalių zoologijos soduose, parkuose ar privačiose valdose išlikusius stumbrus. Buvo išlikę 54 grynakraujai stumbrai, iš jų 42 priklausė lietuviškąjai kilmei.
Stumbras labiau bijo žmogaus, nei žmogus stumbro
Laisvėje stumbrai gyvena pasiskirstę į keletą bandų. Didžiausia banda laikosi prie Kėdainių, joje - apie 40 stumbrų. Ūkininkams ji kelia daugiausia rūpesčių. Norint sumažinti stumbrų daromą žalą, svarbiausias uždavinys – sumažinti stumbrų susitelkimą šioje vietoje, rasti būdą šią bandą išskaidyti į mažesnes ir nuvaryti į tolimesnes teritorijas.
Krekenavos regioniniame parke gyvena 14-16 stumbrų laisvoji banda. Ji rimtų problemų niekam nekelia. Stumbrai dažniausiai pastebimi žiemą laukuose tarp Upytės ir Ėriškių. Kitu metų laiku jie slepiasi Pašilių ir Kalnelio mišriuose miškuose. Dėl stumbrų didumo ir jėgos žmonės jų prisibijo.
Tačiau be reikalo. Stumbrai yra ramūs ir taikūs gyvūnai, niekada pirmi nepuolantys žmogaus ar kitų gyvūnų. Ir gana baikštūs: jau tolumoje pastebėję artėjančius žmones su fotoaparatais, vedini bandai vadovaujančios patelės (stumbrų kaimenėje vyrauja matriarchatas), traukiasi. Stumbrai yra žolėdžiai gyvūnai: ėda žolę, renka giles, skabo medžių šakas ir rupšnoja ūkininkų užaugintas gėrybes. Tačiau reikia pastebėti, kad stumbrų daroma žala ūkininkų pasėliams ženkliai mažesnė, nei padaroma parke gausiai gyvenančių stirnų, elnių, danielių, šernų. Išgyventi laisvėje stumbrams gana sunku, nes jie žūva keliuose, gaišta nuo ligų ir senatvės, yra labai jautrūs užterštai aplinkai, tampa brakonierių aukomis.
Bet kokios vietos miško galiūnams netinka
Mūsų šalyje stumbrai gyvena jau 4 dešimtmečius ir priprato prie gamtinių sąlygų. Populiacija po truputį didėja. Gamtoje priešų, be žmogaus, stumbrai neturi. Žmonių nuomonė apie stumbrų laisvę ir ateitį Lietuvoje įvairi. Šiuo metu labiausiai įsiklausoma į ūkininkų skundus, kuriems Aplinkos ministerijos mokamos piniginės kompensacijos už stumbrų padarytą žalą nepakankamos. Suvarius stumbrus į aptvarus, konfliktas su žemdirbiais išsispręs, tačiau piniginė problema, tikėtina, išliks. Nes gyvūnų transportavimui į kitas teritorijas, reikiamai infrastruktūrai (tvoroms) sukurti bei prižiūrėti, papildomam maitinimui reikalingos sąnaudos gali būti ženkliai didesnės, nei mokamos kompensacijos ūkininkams.
Stumbrai, kaip ir kiti gyvūnai, turi tokią pat teisę čia gyventi. Sprendimai dėl stumbrų ateities turėtų būti gerai apgalvoti, nes vėl galime jų netekti. Stumbrai mėgsta drėgnus lapuočių miškus, ir vargu, ar smėlėti Dzūkijos pušynai jiems tiks. 1974 metais laisvų stumbrų bandą bandyta suformuoti Širvintų rajono Šešuolių miške, kuomet į laisvę buvo išleisti 7 stumbrai. Tačiau šis eksperimentas nepavyko: per kelis metus visi stumbrai žuvo arba buvo brakonierių sumedžioti.
Reikėtų apsvarstyti apie stumbrų nukreipimą prie Nevėžio, kur jie galėtų savarankiškai išgyventi. Pastaraisiais metais Nevėžio slėnyje esančios natūralios pievos, įtrauktos į „Natura 2000“ teritorijų tinklą, mažai ganomos ir šienaujamos. Tai duotų dvigubą naudą – išvengti brangaus stumbrų transportavimo ir išsaugoti natūralias buveines.
Krekenavos regioninio parko direkcijos strateginiai tikslai - užtikrinti biologinės įvairovės išsaugojimą ir vykdyti ekologinį švietimą. Ką reiškia Krekenavos regioniniam parkui netekti stumbrų? Tai - ne tik prarasti saugomą gyvūną, bet ir prarasti parko patrauklumą bei išskirtinumą.