Neįprastas nuotykis: kaip aš pelkėje vilką gaudžiau

Nusprendėte sutikti vilką miške? Kad jį surastumėte, reikia turėti nemažai žinių. GRYNAS.lt pateikia keletą patarimų, o tuo pačiu pasidalinsiu savo asmenine patirtimi, kaip aš pati ieškojau vilko.

Pirmasis žingsnis – tai pilkojo vilko (lot. Canis lupus) būdingos gyvenamosios vietos paieška. Vilkų populiacijos laikosi pelkėtose ir miškingesnėse teritorijose. Toks pasirinkimas užtikrina saugumą vilkų gaujai. Vilkų gaujoje griežtos taisyklės, nes vadovauja dominuojanti pora, ir tik ši gali susilaukti palikuonių.

Lietuvoje gyvena apie 200 –300 vilkų. Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei Šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje šie gyvūnai reti. Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo bei pelkių sausinimo, siekiant gauti naudingą žaliavą (durpes), jų skaičius gerokai sumažėjo.

Vilkai gali sėkmingai daugintis ir aplinkoje, kurią pakoregavo žmogus. Jie prisitaiko prie įvairių sąlygų.

Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir neviršijant nustatyto limito (2013-2014 m. sezonui jis siekė 20 individų). Vasaros pabaigoje vilkai, mokydami medžioti jauniklius, neretai užpuola netoli miškų laikomus gyvulius, prie sodybų lakstančius ar pririštus šunis. Man teko girdėti staugiant vilkus ir matyti po jauniklių mokymų paskerstus veršiukus. Gyvenu Rokiškio rajone, netoli Notigalės telmologinio draustinio. Kol nebuvo leista medžioti vilkų – 2011 ir 2012 metais – buvo pastebimi jų išpuoliai prieš netoli gyvenamųjų namų besiganančius veršiukus. 2011 ir 2012 metais po vieną veršiuką buvo papjauta tiesioj ūkininkams po gyvenamųjų namų langais.

Atrodo, paprasta pamatyti vilką? NE...

Nors domiuosi gamta ir studijuoju gamtos mokslus, vilką natūralioje gamtoje mačiau tik du kartus.

Beje, vilkai ir lūšys negyvena toje pačioje teritorijoje, nors būna ir akistatų. Tada gindami teritoriją vilkai gali pulti konkurentą. Taip yra todėl, kad šie du plėšrūnai minta panašiu maistu, t.y. kanopiniais žvėrimis, bebrais. O jei gaujos narys yra sužalojamas, kiti vilkai juo rūpinasi, neša maisto iki tol, kol šis pasveiksta.

Vilkai reikšmingi tuo, kad yra miško sanitarai. Ko gero, visiems tai teko girdėti. Jie medžioja nukaršusius silpnus gyvūnus.

Gaujoje vadovaujančiai porai kiti negali priešintis, turi rodyti nuolankumą prisilenkdami prie žemės ar griūdami ir virsdami ant nugaros.

Vilkos sudėjimas yra tvirtas. Stambus kaklas, visas kūnas ilgokas ir tvirtas, ilgos kojos, trikampio formos ausys. Patinai turi karčius kaklo srityje. Uodega visada nuleista ir tiesi, tai didžiausias bruožas skiriantis vilką ir šunį. Tačiau net jei ir pamatėte padarą, su nuleista uodega ir panašų į vilką, įsitikinkite, ar tai nėra laika ar haskis. O pagal pėdsakus kartais sunku atskirti, ar tai buvo vilkas ar vokiečių aviganis. 

O kaip aš sekiojau vilko pėdsakais?

Tai teko daryti Aleksandro Stulginskio universiteto Miško žvėrių praktikos metu netoli Ežerėlio miestelio esančiame durpyne. Rasti pėdsakai sužavėjo. Tai buvo pirmieji realybėje pamatyti pėdsakai.

Susidomėjusi tuo norėjau išmėginti savo įgytus įgūdžius mokantis Miško žvėrių biologiją. Notigalės pelkė mano lankomiausia vieta. Nesvarbu, koks metų laikas – vasara ar žiema. 2014 metų vasarą į pelkę išsiruošiau kartu su medžiotoju Petru Jakštu. Ištrūkimas į gamtą buvo ne tik smagus, bet ir naudingas. Medžiotojui pasakojau apie praktikoje išmoktus ir pamatytus dalykus, o medžiotojas man daug papasakojo apie nuotykius miške.

Taip einant per pelkę visai netyčia pamatėme įspaustą pėdsaką. Vieningai nusprendėme, kad jį paliko pilkasis vilkas.

Dar truputi pašmirinėjus aukštapelkėje buvo matyti keletas neaiškių pėdsakų, bet vilkas greičiausiai kur nors jau buvo nurūkęs arba iš šalies stebėjo mus.
Peršasi išvada, kad vilką pamatyti sunku, bet įmanoma, tik tereikia nenuleisti rankų ir nesibodėti klampių pelkių.

O gal jau yra mačiusių vilką? Gal pavyko nufotografuoti patį gyvūną ar jo pėdsakus?

Pasidalinkite su visais savo patirtimi siųsdami savo istoriją GRYNAS.lt redakcijai el. paštu [e-mail]