Netikėtas bičiulis po vandeniu
Ko gero, daugelis vorų bijančių žmonių galvoja, kad vandenyje jie yra saugūs ir su vorais jiems susidurti neteks. Tačiau mokslininkai tokias viltis labai greitai pavertė vėjais. Vandens telkiniai yra puiki buveinė vienai voragyvių rūšių – vandeniniams sidabriukams, dar vadinamiems vorams sidabriukams.
Voragyvius tyrinėjanti Milda Riepšaitė vandeninį sidabriuką apibūdina kaip vienintelį vorą, kuris beveik visą savo gyvenimą praleidžia po vandeniu.
Pašnekovė pasakoja, kad voro sidabriuko patino kūno ilgis gali būti apie 9 – 12 mm, patelės 8 – 15 mm.
„Galvakrūtinė ir ilgos kojos raudonai rudos, pilvelis tamsiai pilkas. Ant pilvelio esantys tankūs plaukeliai sulaiko orą, kai voras paneria – todėl jo pilvelis atrodo sidabrinis. Šis prisitaikymas padeda sidabriukui kvėpuoti po vandeniu“, – vorą sidabriuką apibūdina M. Riepšaitė.
Dėl to, kad vorui panėrus jo pilvelis atrodo tarsi sidabrinis, šis voragyvis ir vadinamas voru sidabriuku arba vandeniniu sidabriuku.
Voras plėšrūnas
Vandeninis sidabriukas yra vietinė voragyvių rūšis Lietuvoje, tačiau, anot M. Riepšaitės, jos paplitimas mūsų šalyje nėra gerai ištirtas. Be to, šį vorą labai sunku pastebėti. Vandeninis sidabriukas gyvena ir kitose Europos šalyse.
„Apsigyvena stovinčio arba lėtai tekančio, švaraus vandens telkiniuose, kuriuose gausu vandens augalų. Po vandeniu, tarp augalijos, voras nusiaudžia tinklą, kurį pripildo oro burbuliukais. Kai jam pritrūksta deguonies, jis grįžta į savo slėptuvę, arba iškyla į paviršių“, – aiškina M. Riepšaitė.
Pašnekovė pažymi, kad voras sidabriukas yra plėšrūnas, paprastai medžiojantis naktį. Minta jis smulkiais vandens gyvūnais: vabzdžiais, lervomis, vandens asiliukais, buožgalviais ir pan. Be to, vandeninis sidabriukas, kaip ir visi vorai – nuodingas ir netgi, remiantis šaltiniais, gali įkąsti žmogui.
„Patinai yra aktyvesni už pateles, kurios auką užpuola iš savo slėptuvės. Sučiupęs auką, ją nusitempia į savo slėptuvę, kur gali ramiai ją sudoroti. Kaip ir visi vorai, šis yra nuodingas, tačiau jo nuodai žmogui nepavojingi. Sprendžiant iš dydžio ir senesnių šaltinių, voras gal ir galėtų žmogui įkasti, tačiau patvirtintų atvejų šiais laikais neužfiksuota“, – tikina vorus tyrinėjanti M. Riepšaitė.
Bijoti nereikia
Voras sidabriukas visą savo gyvenimo ciklą praleidžia vandenyje. Jis iš vandens iškiša pilvelį, paima deguonies burbulą ir nutempia jį į oro gaubtuvą, kuriame telpa nuo 10 iki 12 oro burbulų. Šiuose gaubtuvuose vorai maitinasi, dauginasi ir prižiūri jauniklius.
Sausumoje šiuos vorus galima aptikti, kai jie neriasi, arba keliauja iš vieno vandens telkinio į kitą. Vandeniniai sidabriukai net dauginasi vandenyje (pavasarį).
„Kiaušinių kokoną patelė saugo savo slėptuvėje. Išsiritę voriukai kelias savaites pagyvena su motina ir iškeliauja ieškoti tinkamos vietos savo pačių slėptuvėms. Vandeninis sidabriukas žiemoja po vandeniu, savo slėptuvėje, jo aktyvumas labai sumažėja“, – pasakoja M. Riepšaitė.
Nors, kaip jau buvo minėta, šis voras gali ir įkąsti žmogui, tačiau jo bijoti nereikia. Žmogui jis nėra pavojingas. Vis dėlto, jei susidūrimo su vandeniniu sidabriuku norima išvengti, reikėtų laikytis atokiau nuo vandens telkinių, kuriuose yra daug vandens augalų.
