Skiauterėtojo tritono oda karpota. Žiūrint į gyvūną iš viršaus matyti juodame ar tamsiai rudame fone tamsesnės juodos dėmės, tik šonų apačioje pastebimi smulkūs balti taškeliai. Pilvinė pusė ryški - geltona ar oranžinė su juodomis dėmėmis. Pagal ant pilvo esančias asimetriškas dėmes skiauterėtuosius tritonus lengva atskirti nuo paprastųjų, kurių pilvinės dėmės simetriškos. Veisimosi metu skiauterėtojo tritono patinai puikuojasi aukšta ir karpyta skiautere.
Ši rūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą prieš gerą dvidešimtmetį – 1991-aisiais.
Taip pat ji saugoma pagal Europos sąjungos Buveinių direktyvos II ir IV priedus.
Skiauterėtieji tritona paplitę Šiaurės ir Vidurio Europoje iki pat Alpių kalnų, vakaruose – iki Rytų ir Vidurio Prancūzijos, o rytuose – iki Vidurio Rusijos.
Lietuvoje ši rūšis paplitusi netolygiai, tinkamose buveinėse aptinkama visoje šalies teritorijoje.
Kada geriausia stebėti?
Skiauterėtieji tritonai gyvena vidutinio gylio ir giliose stovinčio vandens balose, pamiškių, miško laukymių, parkų kūdrose. Praktiškai visą pavasarį iki vidurio vasaros gyvena vandenyje, o liepai įsibėgėjus išlipa į sausumą. Sausumoje slepiasi įvairiose slėptuvėse: po nuvirtusiais trūnijančiais medžiais, kelmais, urveliuose.
Veisiasi balandžio bei gegužės mėnesiais. Per juos ir atsiskleidžia visas šio varliagyvio grožis. Tuoktuvių metu patinams užauga nugaros skiauterė dantytu kraštu, kuri ties uodegos pamatu nutrūksta arba pažemėja, o uodegoje vėl paaukštėja.
Tad geriausia skiauterėtuosius tritonus stebėti ramią pavasario naktį pasišviečiant žibintuvėliu. Būtent tuo metu galima grožėtis įmantria dauginimuisi pasiruošusių patinų skiautere, ryškiomis spalvomis ir sudėtinga, bet guvia elgsena. Tritonai yra išties įspūdingi varliagyviai, labiau panašūs į legendose gyvenančius drakonus nei į įprastas pievų varlytes.
Patinai, viliodami pateles paimti jų padėtą spermatoforą, šoka tuoktuvių šokius. Šokiams pasirenkamos lygaus paviršiaus, neapaugusios vešlia augalija vandens telkinio dugno aikštelės, kurias jie saugo nuo kitų patinų.
Priviliota patelė išneršia apie 200 kiaušinių (retai iki 600) ir po vieną ar kelis priklijuoja prie vandens augalų lapų. Suaugę tritonai ir jų lervos yra plėšrūs, minta įvairiais bestuburiais – vandens asiliukais, sraigėmis, dėlėmis. Yra duomenų, kad kartais gali suėsti ir paprastąjį tritoną. Lervinė stadija tęsiasi iki liepos pabaigos, rugpjūčio mėnesio.
Skiauterėtieji tritonai žiemoja sausumoje, įvairiose slėptuvėse.
Kiek tritonų yra Lietuvoje? Apie šių varliagyvių populiacijos gausumą trūksta duomenų, nebuvo atlikti jokie išsamesni tyrimai. Manoma, kad Lietuvos populiaciją gali sudaryti 3 000–5 000 suaugusių varliagyvių.
Kas labiausiai kenkia tritonams? Jie kenčia nuo vandens taršos, žemės ir miškų ūkyje naudojamų cheminių medžiagų. Keista, tačiau jiems kenkia žuvų įveisimas nedideliuose vandens telkiniuose. Mat skiauterėtųjų tritonų, priešingai nei paprastųjų, lervos nesislapsto, o plaukioja vandenyje. Jei tame pačiame vandens telkinyje yra žuvų, šis tritonų lervų „įprotis“ tampa pragaištingu – jos iškart suėdamos.
Taip pat jiems tenka pasitraukti, jei vandens telkinys išdžiūsta, yra sausinamas, jo dugne atliekami kokie nors darbai.
Parengta pagal Lietuvos raudonosios knygos, Lietuvos gamtos fondo, Wikipedia.org informaciją.
