Ilgažandis bembiksas turi ilgą straubliuką, todėl gali misti augalų su giliu vainikėliu – lūpažiedžių, ankštinių, gvazdikinių – nektaru. Lizdus šie vabzdžiai įkuria miškų gaisravietėse, smėlingose ganyklose ar nestačiuose šlaituose, kur dėl erozijos ar ganomų gyvulių poveikio iš dalies suardoma žolės danga.
Patelė išrausia iki 20 cm gylio lizdą – urvelį, į jį atneša įgėlimu paralyžuotą musę ir būtent į ją padeda kiaušinį. Kai išsiritusi lerva musę suėda, patelė atneša kitą, ir taip maitina, kol lerva užauga. Baigusi vystytis lerva pina kokoną, kuriame žiemoja.
Pavasarį virsta lėliuke, iš kurios birželio pabaigoje – liepos pradžioje išsirita suaugęs individas. Kadangi kiekvieną lervą patelė maitina palaipsniui, retai kada užaugina daugiau nei 10 palikuonių. Dėl tokio mažo vislumo išnykusios bembiksų populiacijos sunkiai atsikuria.
Lietuvoje vabzdžio populiacija nėra tinkamai įvertinta. Tinkamiausiose buveinėse 100 metrų ruože buvo aptiktos iki 2 bembiksų kolonijos, o didžiausioje kolonijoje vienu metu rasta per 100 individų.
Šie vabzdžiai nyksta dėl buveinių užsodinimo ar natūralaus užaugimo mišku. Norint išsaugoti ilgažandžius bembiksus jų buveinėse negalima sodinti miško, tvirtinti erozijos ardomų šlaitų.
Smėlingas pievas, kuriose gyvena bembiksai, siūloma ekstensyviai ganyti, o jose atželiančius jaunuolynus – iškirsti.
Gali būti, jog vabzdžių nykimas susijęs ir su ganomų gyvulių skaičiaus mažėjimu.
