Iki pastarosios savaitės stigo drėgmės, ir Aukštumalos aukštapelkė vegetavo varganai. O šiomis dienomis po nušniokštusių gausių liūčių apskritalapė saulašarė(drosera rotundifolia)- magnolijainių klasės, erškėčiažiedžių poklasio, saulašarinių šeimos vabzdžiaėdis augalas - iš karto suklestėjo.
Nes jau pakanka maisto apetitą malšinti. Tad atsigavęs daugiametis, iki 10-25 cm užaugantis augalas Aukštumalos telmologinio draustinio plotuose iš toli traukia lankytojo žvilgsnį , nes suspindo rausva koralų spalva.
Liaukiniais plaukeliais padengtas kekiškas žiedynas ir viršutinė žiedstiebio dalis – lyg godi ryklė. Ji užsisklendžia, užsičiaupia, kai tik yra sudirginama nutūpusio vabzdžio kojytėmis ar sparnais. Plaukelių liaukose išskiriamas fermentas, ir virškinimo procesas prasideda. Be jo auką augalas neįstengtų sudoroti.
Botanikos žinovai teigia, jog dieną ar kelias – priklausomai nuo grobio dydžio, saulašarė virškina vabzdį ir iš jo pasikraus azoto atsargų. Nes saulašarių augimviečių dirvožemis paprastai skurdus, o Aukštumalos aukštapelkė – ne išimtis. Azoto stinga, juo labiau - po sausrų.
Dėl to, kad žydinčios saulašarės itin mėgstamos vietos žolininkų( nes šio auglo antžeminė dalis yra naudojama kaip vaistinė žaliava), subrandinti sėklas ir jas apie rugsėjį išbarstyti ne visada šiai vabzdžiaėdei pavyksta. Jos augimviečių čia yra ne itin daug.
Po Aukštumalą pasižvalgyti, aukštapelkės žydėjimu ir joje tarpstančios gyvybės išskirtinumu pasidomėti nusprendusieji keliauninkai gali išsileisti , pasukę nuo kelio Šilutė-Kintai per Rūgalius. Buvusios kūlgrindos vietoje nutiestas takas, vienas iš trijų Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančių pažintinių takų.
