Entomologas Giedrius Švitra teigė, kad tai - pievinis sfinksas (Deilephila elpenor), dažna rūšis.
Pievinis sfinksas – sfinksų šeimos drugys. Randamas pamiškių pievose, paupių, paežerių pievose, kur nelabai drėgna, kirtimuose, miškų aikštelėse. Skraido gegužės – rugpjūčio mėn.
Atstumas tarp priekinių išskėstų sparnų 60-66 mm. Drugys spalvingas. Vyrauja ryškios rožinės spalvos. Priekiniai sparnai ir pilvelio viršus žalsvo atspalvio. Užpakalinių sparnų poros pamatas juodas, visa kita sparnų dalis ryškios rožinės spalvos. Prieškrūtinėlė ir pilvelis apžėlęs tankiu plaukelių kailiu. Pilvelio ir sparnų apačia avietinė. Kojos baltos.
Vikšrai randami ant plaukuotosios ožkarožės ir lipikų. Iš pradžių vikšrai šviesiai žali, vėliau jie įgauna tamsiai rudą ar juodą spalvą ir lieka margi. Subrendę, nutukę vikšrai nusileidžia ant žemės ir virsta lėliukėmis. Paskutiniai vikšrai aptinkami vasaros pabaigoje - rugsėjo viduryje. Bakstelėjus vikšras priekinę kūno dalį su galva vikriai įtraukia į vidų ir išorėje lieka storas bukas jos galas su didelėmis „akimis šonuose". Šitaip vikšrai išgąsdina juos lesančius paukščius.
Entomologas sakė, kad šių drugių bijoti nereikia. Žmonėms jie pakenkti negali. Pastebėjus šį drugį verta jį apžiūrėti detaliau, nes tai tikrai pasigėrėjimo vertas sparnuotis.
