Gilių medžioklės su šunimis tradicijų Lietuvoje nėra, tad dažnai padaroma klaidų manant, kad galima medžioti su bet kurios veislės šunimis.
Reikia gero pagalbininko
Medžioklė su šunimis šalyje nėra populiari. „Viena iš priežasčių gali būti ta, kad Lietuvoje nesusiformavusios medžioklės su šunimis tradicijos, be to, trūksta ir literatūros“, – teigia „Valstiečių laikraščio“ pašnekovas kinologas Vytautas Tamošiūnas. Pasak jo, sunku pasakyti, kiek medžiotojų renkasi medžioklę su šunimis, tačiau tokių tikrai yra.
Medžioklei gali būti naudojami tik medžioklinių veislių šunys su kilmės dokumentais. Pasak V.Tamošiūno, taip yra todėl, kad medžioklinių veislių šunys tam yra pasiruošę ir turi įgimtas tinkamas savybes.
Bėgant laikui, keitėsi ne tik medžioklės būdai ir tikslai, bet ir medžioklėse naudojami šunys. „Vienos veislės visiškai išnyko. Taip nutiko su pjudymo šunimis. Kitos veislės tapo tarnybinės ar dekoratyvinės“, – pasakojo kinologas. Jo nuomone, svarbiausia, kad medžioklėje šuo būtų lengvai valdomas, paklusnus, tai yra būtų pagalbininkas, o ne trukdis.
Trūksta supratimo
Pasak V.Tamošiūno, mūsų medžiotojams kartais dar trūksta supratimo, jog kiekvieną šunį reikia atsakingai dresuoti, kad medžioklėje jis būtų pagalbininkas ne tik šeimininkui, bet ir medžioklės kolegoms. „Nereikia pasikliauti tik įgimtomis gyvūno savybėmis. Dažnai girdžiu sakant, kad šuo užaugs ir, pradėjus jį vedžioti į medžiokles, viską išmoks pats. Tačiau taip manyti yra klaidinga“, – kalbėjo V.Tamošiūnas. Anot jo, norint tinkamai išdresuoti šunį, tenka įdėti daug darbo, o šuns dresūrą reikia laikyti medžioklės dalimi.
„Žinoma, dresūrą būtina pritaikyti pagal veislių grupes. Vienokios dresūros technikos reikia mokant urvinių veislių šunis, kitokios – vižlus (paukštšunius). Skiriasi šunų instinktai ir jų medžiojami gyvūnai. Pavyzdžiui, urviniam (bene populiariausia veislė – taksai) šuniui reikia sugebėti įlįsti į olą ir iš jos išguiti ten pasislėpusį žvėrį, o vižlams tenka dantyse, kad ir iš ežero, parnešti šeimininkui nušautą antį ar kitą paukštį“, – teigė V.Tamošiūnas.
Pašnekovas svarstė, kad ateityje sumažėjus medžioklių su varovais pradės mažėti ir medžioklės plotai, vadinasi, medžioklei su šunimis bus keliami griežtesni reikalavimai. „Šuo medžioklės plote turės pakelti žvėris lojimu ir narsa, išstumti juos iš tankumynų ir varyti juos medžiotojų link. Labai svarbu, kad skalikai nepersekiotų žvėrių už medžiotojų linijos ir nenuvarytų jų į kitus medžioklės plotus“, – pasakojo V.Tamošiūnas.
Vienintelė lietuviška veislė
Pasaulyje yra apie 380 šunų veislių. Lietuva gali didžiuotis, kad tarp jų yra ir lietuviškos veislės šuo – tai lietuviškas skalikas. „Lietuviški skalikai minimi dar Lietuvos statutuose. Apskritai skalikai ir kurtai yra vienos seniausių šunų veislių pasaulyje“, – teigė kinologas.
Skalikai yra seniausia medžioklinių šunų veislė. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie skalikus randami dar senovės Graikijoje, o pomėgį medžioti su skalikais Lietuvos ir Lenkijos karalystės didikai perėmė iš Prancūzijos, su kuria glaudžiai bendradarbiavo nuo XVI a. Būtent iš Prancūzijos ir buvo įsigyti šv.Huberto skalikai. Šios veislės šunys į Lietuvą atkeliaudavo ir iš Vokietijos.
Pasak V.Tamošiūno, lietuviški skalikai būna juodo kailio su įrūdžiu. „Panašių skalikų veislės šunų yra Lenkijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Austrijoje ir Slovakijoje ir tik patyrusio specialisto akis sugeba šias veisles atskirti“, – teigė kinologas, kurio teigimu Lietuvoje yra tik iki pusės tūkstančio šios veislės keturkojų.
