Mokslininkų tyrinėjimai parodė, kad didesnėmis grupėmis gyvenančių beždžionių veidų atspalvių ir bruožų įvairovė kur kas didesnė, palyginus su gyvenančiomis mažesnėmis grupėmis. Pastarųjų veidai paprastesni, panašesni vienų į kitus. Mokslininkų įsitikinimu, veidų skirtingumas didelėse grupėse greičiausiai padeda lengviau atskirti vienus narius nuo kitų.
„Manome, kad beždžionių veidų atspalviai ne tik padeda atskirti savo rūšies narius nuo kitos, artimos rūšies individų, bet ir bendrauti savo rūšies grupės viduje“, – konstatavo tyrėjas, evoliucijos biologas iš UCLA Michaelas Alfaro.
Šiam tyrimui atlikti daktaro laipsnį neseniai įgijusi M. Alfaro laboratorijos mokslininkė Sharlene Santana sugalvojo metodą, kaip išmatuoti primatų veidų, užfiksuotų nuotraukose, sudėtingumą. Sh. Santana beždžionės veidą suskirstė dalimis ir išskyrė pagrindines kiekvienos dalies spalvas (taip pat ir karčių bei odos). Veido sudėtingumo įvertinimas priklausė nuo to, kiek skirtingų spalvų jame užfiksuota.
Mokslininkai kreipė dėmesį ir į beždžionių gyvenamąją vietą, čia pasitaikančių kritulių dažnumą, būdingą temperatūrą bei kitus faktorius, taip pat galinčius daryti įtaką veido bruožų sudėtingumui.
Paaiškėjo, kad veido bruožų sudėtingumas priklauso nuo bendruomenės, kurioje gyvenama, gausumo ir artimų rūšių beždžionių būrių, gyvenančių netoliese, skaičiaus – rūšys, gyvenančios didesnėmis grupėmis ir turinčios giminingų kaimynų, pasižymi skirtingesniais veidais.
Tyrimo rezultatai pristatyti moksliniame žurnale „Nature Communications“.
