Straipsnio autoriaus, Opolės universiteto profesoriaus Kazimierzo Sporeko, nuomone, ypatingą žalą daro svetimų rūšių diegimas augalininkystėje, taip pat genetiškai modifikuotų augalų auginimas. Tai lemia ir vietinių laukinių žvėrių elgesio pokyčius. Augalų, dažniausiai – vienos rūšies, ir dar genetiškai modifikuotų, auginimas didelėse teritorijose sukuria didžiulę problemą.
Dėl gamtinės pusiausvyros sutrikdymo kyla daugiau konfliktų tarp ūkininkų ir socialinių grupių, kurioms rūpi gamtinės aplinkos apsauga. Tokiomis sąlygomis viršijamos rūšių, gyvenančių laukinėje gamtoje (ir ne tik medžiojamų), biologinės adaptacinės galimybės. Todėl būtina užtikrinti tinkamą gamtinių išteklių naudojimą, nes dėl vis sparčiau vykstančio negrįžtamo biotopų naikinimo nuolatos mažėja natūraliomis sąlygomis gyvenančios populiacijos ir net kyla grėsmė rūšių egzistavimui.
Rašoma, kad Lenkijoje ryškiausias šio reiškinio pavyzdys buvo smarkus kurapkų ir kiškių populiacijos sumažėjimas – bemaž per 40 metų Lenkijos medžioklės plotai prarado atitinkamai 96 ir 89 proc. šių anksčiau plačiai paplitusių rūšių gyvūnų!
Dėl neapgalvotų žmogaus veiksmų pakinta gyvūnų mitybos polinkiai, sutrikdomi generaciniai šernų, kuriems tenka didžiausia kaltė dėl žemdirbystei daromos žalos, procesai. Neturint reikiamų biologinių žinių apie populiacijos elgesį arba neatsižvelgiant į jas, didžiulė žala padaroma miškų ekosistemoms.
Žvėrių gyvenamoji aplinka tveriama, užsėjama vienos rūšies augalais
Viena iš rūšies stabilumo užtikrinimo sąlygų yra natūrali gyvybinė erdvė, kurioje rūšis tenkina pagrindinius savo poreikius. Tačiau gyvenimo sąlygos jų gyvenamose vietovėse sparčiai kinta. Tai lemia urbanizuotų teritorijų didėjimas, plėtojama transporto infrastruktūra ir pan.
Žinant, koks svarbus žvėrių dalyvavimas biocenozės procesuose, galima racionaliai pasinaudoti rūšies gyvenamosios vietovės funkcionavimu. Žvėrių populiacijos vystymasis, taigi jų vislumo didėjimas ir individų gyvenimo trukmės ilgėjimas, tankumo augimas, taip pat biologinė populiacijos reprodukcija, kuria gali pasinaudoti medžioklės plotų šeimininkas, labai priklauso nuo kraštovaizdžio struktūros ir ten vykstančių procesų.
Vienos rūšies augalų (monokultūrų) turi būti palyginti mažai, jeigu žvėrys keliauja tarp jų kasdien ar net kelis kartus per dieną. Automobilių keliai, aptverti laukai („elektriniai piemenys“) atkerta migracijos kelius ir žvėrys priversti įveikti kliūtis, kurios jiems dažnai būna labai pavojingos (pavyzdžiui, autostrados).
Laukams apsaugoti - tūkstančiai cheminių medžiagų
Kraštovaizdžio pokyčiai, apribojantys nuolatinius žvėrių migracijos kelius, lemia pokyčius žemdirbystės struktūroje, pakinta senųjų miškų sudėtis, atsiranda veiksnių, mažinančių medžioklės, žemės ir miškų ūkio efektyvumą. Laukiniams gyvūnams lieka vis mažiau erdvės. Šis reiškinys visuotinai paplitęs, jis gerai matomas visame pasaulyje. O medžiotojai dažniausiai nedalyvauja konsultacijose su visuomene svarstant apie investicijas, neatsižvelgiama ir į biologų, informuojančių apie žvėrių migracijos kelius, nuomonę.
Trumpai tariant, visus šiuos preparatus galima priskirti pesticidams ir biocidams. Pirmieji laimėjimai, pasiekti naudojant biocidus kovai su kenkėjais ir piktžolėmis, buvo efektyvus derliaus padidėjimas, ir ilgą laiką tai užgožė neigiamas šio kovos būdo puses. Tačiau laikui bėgant pasirodė, kad šis ginklas yra ne tik netobulas, bet ir smogia kitu galu. Jau žinoma apie 13 mln. cheminių junginių, iš jų apie 100 tūkst. gaminama pramoniniu būdu. Kasmet identifikuojama apie 100–200 tūkst. naujų junginių, iš jų apie 2000 pateikiama į rinką.
Viena iš rūšies stabilumo užtikrinimo sąlygų yra natūrali gyvybinė erdvė, kurioje rūšis tenkina pagrindinius savo poreikius. Tačiau gyvenimo sąlygos rūšies gyvenamoje aplinkoje kinta vis sparčiau.
Naikindami piktžoles, išnaikina ir kiškius?
Medžiojamieji žvėrys, laisvai gyvenantys aplinkoje, kuri apdorojama augalų apsaugos priemonėmis, patiria didžiausią toksiškų medžiagų poveikį, nes jie yra vadinamojo trofinio tinklo grandis, esanti pačioje piramidės viršūnėje. Neigiami šiuolaikinės žemdirbystės padariniai paliečia ne tik žvėris, jie kelia grėsmę ir žmonių sveikatai. Reikia suvokti, kad biologinė sistema, į kurią žemdirbiai kišasi įterpdami biocidus ir kitas chemines medžiagas, yra nepaprastai sudėtinga.
Tačiau tokia strategija lemia sudėtingus padarinius gamtinei aplinkai. Vienas iš jų yra tai, kad visiškai sunaikinama mitybos bazė, kuri reikalinga kurios nors rūšies gyvūnų, pavyzdžiui, kiškių, egzistavimui. Kad ši rūšis normaliai vystytųsi ir išlaikytų savo fiziologines funkcijas, reikia, kad ji gautų daugiau kaip šimto rūšių augalų. Naudojami herbicidai veiksmingai naikina augalus, dėl to laukuose išnyksta kiškių populiacija, nes nelieka jų egzistavimui būtinos mitybos bazės.
Gyvūnams pavojingiausios cheminės medžiagos
Fungicidinių preparatų benzimidazolo pagrindu Lenkijoje daugiausiai buvo parduota 2005 m.; Opolės vaivadijoje jie užima antrą vietą tarp visų naudojamų fungicidų. Augalų apsaugai visur naudojamas ir kitas junginys – trifluralinas (dinitroanilino vedinys). Triušingoms patelėms jis sukelia pasišlykštėjimą ėdesiu, bendrąjį organizmo išsekimą ir kūno masės mažėjimą. Kartais net įvyksta persileidimai; išgyventi sugeba tik dalis atsivestų triušiukų.
Ypatingas pavojus kyla smulkių žvėrių ir paukščių populiacijoms – kiškių, kurapkų. Bulgarijos tyrimai parodė, kad paukščių, gyvenančių kontroliniuose ir chemiškai apdorotuose plotuose, skaičiaus santykis yra 30:1.
Atskiri histologiniai-toksikologiniai medžiojamų žvėrių tyrimai parodė, kad chemiškai užterštoje aplinkoje gyvenantys žvėrys būna mažesnio svorio, ne tokie atsparūs ligoms ir jų sukėlėjams, menkesnis būna jų lytinis aktyvumas ir vislumas.
Šis veiksnys kelia dar didesnį nerimą, nes kitaip negu ūmūs mirtini apsinuodijimai, kurie ištinka tiktai tam tikrą žvėrių skaičių, cheminės medžiagos sukelia lėtinius apsinuodijimus, pasireiškiančius, vidaus organų nykimu, organizmo išsekimu bei nevaisingumu. Juos patiriam kur kas didesnis skaičius individų, sudarančių tą populiaciją.
Kaip patikrinti? Taikomas bioindikacijos metodas
Labai dažnai neigiami apsinuodijimo padariniai išryškėja tiktai kitoje kartoje.
Nustatyta, kad pesticidų sukelti neigiami genetiniai pokyčiai ir šiltakraujų gyvūnų, įskaitant žmogų, organizmo vystymosi sutrikimai yra nenuspėjami masto ir padarinių atžvilgiu, jie kelia kur kas didesnę grėsmę negu tiesioginis ūmus toksiškumas.
Straipsnio pabaigoje profesorius K. Sporekas rašo apie būtinybę nuolatos taikyti bioindikaciją. Tai metodas, kuriuo įvertinama aplinkos būklė, daugiausia – jos užterštumo lygis, remiantis gyvų organizmų reakcijų į tą aplinką tyrimais.
Šis metodas leidžia tiksliai išmatuoti aplinkai tenkančią toksiškų medžiagų apkrovą ir identifikuoti jų šaltinį. Aplinkos apsaugos srityje šis metodas, be kita ko, naudojamas vertinant staigų vandenų ir dirvos užteršimą. Bioindikacijos metodas yra nebrangus, nes bioindikaciniai organizmai ar jų organai patys yra natūralūs „matavimo prietaisai“ arba jie sukaupia teršalus.
Bioindikaciniai matavimai atliekami greitai, pirmiausia dėl to, kad paprastai analizuojami arba matuojami sukaupti mėginiai – per metus arba per sezoną. Beje, nuolatinė bioindikacija, kurią atliekant registruojami aplinkos pokyčiai, jau taikoma Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.
Perengė Michailas Botianas
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir žvejyba Baltijoje“
