Vaizdelyje užfiksuota Meksikos juodojo lokio patelė, kuri gana lengvai užsikeberioja Šventosios Elenos kanjono uola (esančia nacionalinio parko teritorijoje, Vakarų Teksaso valstijoje, Jungtinės Amerikos valstijose) ir, rodos, visai nesirūpina, kaip šią užduotį įveiks jos jauniklis, kuriam tokia alpinizmo „pramoga“ greičiausiai buvo pirmoji gyvenime.

„Štai kodėl jie priskiriami nykstančioms rūšims!“, - turbūt ne vienas pagalvos stebėdamas, kaip lokius tiesiogine to žodžio prasme balansuoja tarp gyvybės ir mirties. 
Citata
Juodieji lokiai buvo medžiojami, papuldavo į brakonierių paspęstus spąstus. Jų populiacija stipriai krito, daugiau juodųjų lokių šioje vietovėje ilgus metus niekas nematė.

Jauniklis kiek sutrikęs dėlioja letenas tai šen, tai ten, tačiau galiausiai randa būdą pasiekti nedidelį žemės lopinėlį stačios uolos šlaite.

Gamtos mylėtoja Stephanie Latimer teigė užfiksavusį šį vaizdą, kai plaukė kajaku nedideliu upeliuku, tekančiu kanjono slėnyje. 

Ji norėjo pasidalinti šiuo neįprastu reginiu iš gyvūnijos pasaulio, su savo draugais ir vaizdo klipų kanalo žiūrovais. 

Big Bendo nacionalinio parko darbuotojai teigia, jog juodieji lokiai yra gyvenę šioje vietovėje, Chisos kalnuose apie 1900- uosius metus.

Vis dėlto, tais laikais niekas pernelyg nesigilino į gyvūnų rūšių išsaugojimo būtinybę. Juodieji lokiai buvo medžiojami, papuldavo į brakonierių paspęstus spąstus. Jų populiacija stipriai krito, daugiau juodųjų lokių šioje vietovėje ilgus metus niekas nematė.

Įspūdinga, tačiau vėliau, apie 1980-uosius metus jie sugrįžo didžiulį atstumą iš Šiaurinės Meksikos į tą pačią gyvenamąją buveinę.

Rodos, pirmiausia į parką parklydo būtent patelė su jaunikliais, nuo šių metų apie parke pastebėtus lokius pranešama vis dažniau ir dažniau.