Plačiąja prasme žinomas prūsų vardas vakarų šalių metraščiuose pirmą kartą paminėtas IX a., o Rusnės upė jau Ptolemėjo žemėlapyje buvo pažymėta žodžiu Ruson. Tuo pat metu ir net bene iki XVI a. ties jos avandelta ir Ventės ragu kyšojo Perkūnkalvė - marių skalaujama moreninė Romuvos sala. Tais laikais prūsų žemės vakaruose siekė Vyslos žemupį, pietuose ir pietryčiuose - Narevo intakų aukštupius, rytuose – Mozūrijos ežeryną ir Priegliaus intaką Deimenos upę. Didžiausios prūsų valstybės buvo Skalva ir Nadruva, Semba ir Natanga, Varmė ir Barta, Galinda ir Pagudė, Sasna ir Pamedė, Liubavas ir Kulmas.
Viena seniausių, jau nuo antikos laikais minima baltų tauta - sembai, gyvenę, kaip rašoma, Sambijos saloje. Mat, tuo metu Sambija buvusi sala Priegliaus žiotyse. Šiaurės šalių kronikose užsimenama, kad VII a. danų karalius nukariavo Sambiją, o vėliau Sambija įvairiose kronikose minėta dažnai. Šiandien Sambijos valstybės nebėra, o Sambijos pusiasalis nėra išskirtas net kaip administracinis vienetas. Tačiau jame iškasamas gintaras žinomas visame pasaulyje. Sambijos pusiasalyje yra didžiausi pasaulyje gintaro telkiniai. Šio netoliese Senosios Fenoskandijos žemyno buvusio pusiasalio giliuosiuose sluoksniuose - vadinamojoje mėlynojoje žemėje - iškasama daugiau kaip 90 proc. viso pasaulyje randamo gintaro. Storiausi mėlynosios žemės sluoksniai yra Palmininkų (Jantarnyj) gintaro kasyklų rajone.
Barta
Kita, viena seniausių baltų valstybių, buvo Barta. Kai kurie mokslininkai bartus sieja su Riugeno saloje gyvenusių rugių tauta, nes tiek jų, tiek mūsų senieji tikėjimai buvo labai panašūs. Netgi yra hipotezė, kad senovėje ir visų baltų tikėjimo centras buvęs Riugeno saloje... Tačiau J.Lelevelis arabų XII a. sudarytame Europos žemėlapyje, rado šio krašto pavadinimą ir visai kitame pasaulio krašte - prie Volgos ir tai sukėlė naujų diskusijų. Tačiau labai tikėtina ir tai, kad dalis senovės bartų savo laiku apsigyveno dabartinėje Žemaitijoje, ten kur Bartuvos upė vinguriuoja. Tad nieks nenustebtų, jei būtų iškelta hipotezė, kad bartai buvo vieni iš Apuolės pilies įkūrėjų ar gynėjų.
Varmė
Dar viena mįslinga prūsų tauta, turėjusi savo valstybę – varmiai. Kadangi šiandien neturime rašytinių šaltinių, liudijančių Lietuvos valstybės atsiradimą, todėl bet kuri versija verta dėmesio. Galimas daiktas, Lietuvos valstybės įkūrimas siejasi su šios tautos istorija. Mat kitataučiai kronikininkai ne visada teisingai užrašydavo baltiškus vardus ir pavadinimus, todėl ir varmių tautos pavadinimas nėra visai aiškus. Jie vadinti varmiais, varuliais, „variniais žmonėmis“. Kaip byloja istorija, didžioji dalis varmių iš savo žemių kažkur išsikėlė. Tarp jų minimas ir faktas, kaip karalius Litlanas išvedė savo gentį į žemę, kuri vėliau pradėta vadinti Lietuva. Labai galimas daiktas, kad būtent jie, kartu su čia gyvenusiomis baltų tautomis pradėjo kurti Lietuvos valstybę, o jų tautos pavadinimas „varuliai“ („varyti“, „vyti“, „vyčiai“), galėjo tapti mūsų tautos simbolio - Vyčio vardu.
Prūsijos ąžuolynai
Ne vienas apsilankęs šiame krašte, buvo sužavėtas ąžuolų gausumo. Ypač gražūs ąžuolynai Priegliaus ir Įsrūčio pakrantėse, Tepliavos apylinkėse. Tiesa, šie ąžuolai sodinti vėlesniais laikais, tačiau pagarba ąžuolui Prūsijoje turi itin gilias šaknis. Šis medis buvo laikytas šventu, po ąžuolų šakomis prūsai ir lietuvninkai susirinkdavo melstis dievams, semtis jėgų ir sveikatos. Manoma, kad į šiose vietose buvusias šventyklas pasisemti dvasios stiprybės atvykdavo baltai net iš kitų žemių. M. Pretorijus savo 1690 m. parašytame veikale „Prūsijos įdomybės“, aprašė šventą ąžuolą, kurio žmonės nei liesdavo, nei kapodavo: kitaip, jie būsią nubausti. Pasakojama, kai vienas piktas žmogus nulaužė kelias šakas ir jas tyčiodamasis mindžiojo, tuoj po to jam nuo tos rankos ir tos kojos nusilupo oda.
Garsiausias Prūsijoje buvo Romovės ąžuolas, apie kurį rašė net keli senovės autoriai. Šis ąžuolas, anot Hennebergerio, stovėjo Rykajoto vietovėje - Natangų viduryje. Jis skersai buvęs 6 mastų storumo, o viršūnė tokia plati ir tanki, kad pro ją negalėjo nei pralyti, nei prasnigti, nes ir žiemos metu liko lapuotas ir žaliuojąs. Jame buvusios trys drevės, vienoje iš jų buvęs dievaičio Pikuolio ar Patulo atvaizdas, Perkūnas buvo antroje drevėje… Šalia ąžuolo buvęs aukuro akmuo, kur žyniai amžinąją ugnį kūreno, dievams aukas aukojo. Aukojimo dienomis žmonės iš visų apylinkių suėję dėdavo aukas ir dainuodavo aplink sustoję, bet prie pat aukuro akmens tik žyniai ir vaidilutės tegalėdavę prieiti. Be šio, buvo žinomi ąžuolai Heiligenbeilio (Šventapilės) vietovėje prie Aistmarių, ties Bajorgaliais, ant Mažuikų kalno Lazdynų apylinkėje ir kt.
Vuntenava, Vandenava, Balga
Viena svarbiausių prūsų pilių buvo Vuntenava, Vandenava, Balga. Aplink Vuntenavą vandens tikrai netrūko, nes piliakalnis yra toli į marias išsikišusiame stačiašlaičiame pusiasalyje. Strateginiu požiūriu šią vietą galima būtų sulyginti su Kronštatu ties Sankt Peterburgu arba Gibraltaru Ispanijoje, nes iš šios pilies galima buvo kontroliuoti laivybą visose Aistmarėse.
Tačiau 1239 m. kryžiuočiams pavyko sumušti jungtines Varmės, Notangos, Bartos žemių pajėgas ir išgriauti, pilį. Visus metus varmiai, bartai ir notangai bandė atgauti pilį, jau pervadinta Balga, tačiau sulaukę pastiprinimo iš įvairių Europos šalių, kryžiuočiai 1240 m. galutinai ją užvaldė. Prūsai nepajėgė jos išgriauti nei 1242-1249 m., nei H. Manto sukilimų metu. Pasak kryžiuočių kronikininko Dusburgo, „užvaldžius Balgą, Aismarės buvo apvalytos nuo netikėlių užpuldinėjimų“. Dabar pilies vietoje – tik niūrūs niekam nenaudojami griuvėsiai, kuriuos vis tik vertėtų aplankyti.
Lietuvos piliakalniuose mes nedaug kur rasime mūrinių pilių liekanų. Dažniausiai mūrinės akmenų pilys buvo statomos jau lygumose, pavyzdžiui, Medininkų, Lydos, Kauno ir kt. Balgoje išliko netoli viena kitos dunksnojusių ir prūsų, ir kryžiuočių pilies siena sumūryta iš lauko riedulių, labai nelygi, pastatyta ties piliakalnio aikštelės ribomis. Tai rodytų, kad šios pilies tiesioginė pirmtakė turėjo būti įprastinė baltų pilis ant piliakalnio.
Pabėčiai
Pabėčiai – tai sena buvusi sembų gyvenvietė Sambijos pusiasalio šiaurinėje dalyje, apie 15 km į pietvakarius nuo Kranto (Kranc, Zelenogradsk) ir 6 km į pietus nuo jūros, prie Bėtos upės. Pabėčiuose dar yra išlikusi XIV a. prūsų statyta Pabėtiškių gotikinė bažnyčia, kurioje 1542–1566 m. kunigavo pastorius Abelis Vilis. Jis buvo prūsų kilmės, todėl mišias laikė ir prūsų kalba. A.Vilis turėjo draugą J.Funką, hercogo Albrechto dvaro pamokslininką. Per jį hercogas surado Vilį ir pavedė šiam išversti į prūsų kalbą M. Liuterio „Mažąjį katekizmą“. A. Viliui jį versti padėjo baudžiauninkas Paulė Mėgotas iš Bigyčių kaimo, gerai mokėjęs prūsų, kuršių, lietuvių ir vokiečių kalbas. Vertimas, atliktas sembų tarme, buvo baigtas 1561 m. ir tais pat metais išspausdintas. Tie 58 puslapiai spausdinto prūsiško teksto - paskutinis ir svarbiausias prūsų kalbos paminklas, trečioji prūsiška knyga.
Karaliaučius
Didžiausiu krašto ekonomikos ir kultūros centru ilgainiui tapo Karaliaučius, kuriame telkėsi ir didžioji dalis lietuvių inteligentijos. Karaliaučiuje gyveno ir dirbo pirmosios spausdintos lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Dar studijuodamas universitete M. Mažvydas parengė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmusa prasti žadei“, kuri išspausdinta 1547 m. Karaliaučiuje gotiškais spaudmenimis. Vėliau čia buvo išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika - D. Kleino „Grammatica Litvanica“, čia pirmą kartą buvo į lietuvių kalbą išversta ir išleista Biblija. Jau XVII a. Mažojoje Lietuvoje pradėta rinkti lietuvių tautosaka ir 1825 m. buvo išspausdintas pirmasis jos rinkinys - Liudviko Rėzos „Dainos“. XIX a., kada visa Lietuva buvo panaikinta kaip valstybė ir stambiųjų gruobuonių pasidalinta, būtent Mažojoje Lietuvoje 1832 m. pasirodė pirmasis periodinis leidinys lietuvių kalba - „Nusidavimai dievo karalystėje“, čia veikė nemažai lietuviškų draugijų Karaliaučius su savo universitetu ir spaustuvėmis iki XIX a. pradžios buvo ne tik Mažosios Lietuvos, bet ir visos Lietuvos kultūros centras, dėl pirmenybės varžęsis su Vilniumi. Šiandien nedaug kas tai beprimena, nes Antrojo pasaulinio karo metais buvo sugriauta didžioji miesto dalis, o po karo ir tai kas liko.
Tolminkiemis
Keliaujant nuo Karaliaučiaus į rytus, jau visai netoli nuo Lietuvos sienos, rymo tykus Tolminkiemis, kuriame gyveno ir kūrė pirmojo lietuviškos grožinės literatūros kūrinio poemos „Metai“ autorius Kristijonas Donelaitis. Tačiau pakeliui verta sustoti Narkyčių (Meždurečjes) gyvenvietėje, esančioje pusiaukelėje tarp Vėluvos (Znamensk) ir Įsručio (Černiachovsk). Čia, truputį į rytus nuo šios gyvenvietės stūkso Manto kalnas, kur 1273 m. vasarą buvo nužudytas Didžiojo prūsų sukilimo vadas – Herkus Mantas. Manoma, kad jis čia ir palaidotas. Tad atiduokime pagarbą didžiavyriams.
Ir šit, maždaug 15 km į vakarus nuo Vištyčio ežero, prie Šventainės upelio, gražioje kalvotoje vietovėje pamatome nedidelę Tolminkiemio (nuo 1946 m. Čistyje Prudy) gyvenvietę, kur 37 metus klebonavo Kristijonas Donelaitis. Beje, šios apylinkės tuomet dar buvo gana lietuviškos. Mat, kryžiuočiai pirmąsias bažnyčias statė vakarinėje Rytprūsių dalyje (Natangoje, Varmėje, Sambijoje), tuo tarpu Nadruva, esanti į rytus nuo šių sričių, karų su kryžiuočiais metu liko mažai gyvenama, tačiau gana lietuviška. Po Žalgirio mūšio žmonių čia ėmė gausėti, tačiau ši žemė išliko ganėtinai lietuviška. Tik, po 1709–1711 m. bado ir maro išretėjus vietos gyventojams, vokiečių valdžia atkėlė čia nemažai kolonistų vokiečių, o po Antrojo pasaulinio karo kairiakrantę Mažąją Lietuvą okupavus sovietams, juos pakeitė kiti ateiviai – rusai... Nors šiandien čia mažai kas lietuviška beliko, reikia džiaugtis, kad nors nedidelė tačiau labai reikšminga, šio krašto dalis atiteko ir Lietuvai. Tai – šiaurinė Skalva su Klaipėda, šiaurinė Kuršių nerija ir dalis Kuršių marių.
Užsakymo nr.: PT_54804385
