Viena opiausių problemų aplinkosaugos srityje yra susijusi su mūsų taip pamėgta ir mums tokia istoriškai, gamtiškai, etnologiškai, meniškai, rekreaciškai svarbia Baltijos jūra. Deja, pastarųjų metų tendencijos rodo, jog ji yra pati užterščiausia iš visų jūrų. Apmaudu girdėti, kad jos būklė sparčiai prastėja, sėdama neaiškią Baltijos jūros ateities viziją. Šio rašinio tikslas supažindinti su Baltijos jūros apsaugos pagrindiniais aspektais ir sukurti teorinį planą, kaip būtų įmanoma sumažinti Baltijos jūros taršą.
Pradėsiu nuo vandens apsaugos. Kaip žinia, Baltijos jūrą gausiai teršia iš gretimų valstybių į ją sutekančios upės. Iš jų patenka daug vandenyje ištipusių pesticidų, fosforo ir azoto junginių. Tam, kad tarša šiose upėse būtų sumažinta, miestai, įsikūrę šalia jų, turi įgyvendinti nuotekų valymo direktyvas, modernizuoti nuotekų tinklus bei jų valymo įrenginius. Šalia miestų ir už jų, turėtų būti įrengti nitratus, fosforą bei kitas pavojingas medžiagas automatiškai registruojantys davikliai - taip lengviau galima nustatyti iš kur sklinda tarša ir svarbiausia - laiku ją sustabdyti. Miestui ar šaliai - ypač tai galioja ES valstybėms - neįgyvendinus šių reikalavimų tūretų būti skirtos nuobaudos. Tarkime, ES paramos sustabdymas tam tikram laikui.
Tai tūrėtų būti taikoma ir ūkininkams, kurie naudoja netinkamas trąšas ar pesticidus. Žinoma, šiuos vandenvalos projektus tūrėtų finansuoti Europos sąjunga. Tačiau reikėtu nepamiršti, kad be ES valstybių, esančių aplink Baltija, yra ir Rusija, kuri savo atžvilgiu yra viena iš pagrindinių Baltijos jūros teršėjų. Ignoruojant Kaliningrado sritį, kuri savo ruožtu nėra toks didelis teršejas, visas dėmesys turetų būti skiriamas Sank-Peterurgui, kur net 30 proc. miesto nuotekų per upes išteka tiesiai į Baltiją. Kadangi Rusija nėra ES narė, ji nepatiria jokio išorinio spaudimo ir teigia valymo įrenginių atnaujinimui neturinti lėšų. Šiuo atžvilgiu ES netūrėtų būti tokia pasyvi. Būtų galimą pagelbėt Rusijai modernizuoti Sankt-Peterburgo valymo įrenginius, skirti dalį lėšų bei mokslinį „bagaža“.
Antras labai gasdinantis ir pavojingas teršėjas - naftą gabenantys tanklaiviai, kurie kasmet į Baltija išpila nemažus kiekius naftos. Reikia nepamiršti, kad kasmet įvyksta po porą incidentų šiuose laivuose. O kur dar daug mažesnių laivų, kurie, be naftos, jūrą teršia ir pašvinkusia žuvimi ar žuvies dalimis. Taip atsikratydami nereikalingu šiukšlių, už kurių utilizavimą krante reikėtų nemažai mokėti. Šiuo atžvilgiu, turėtų gerai dirbti tiek jūros patruliai, tiek uostų aptarnaujantis personalas. Po kelių tokių incidentų, teršiančios kompanijos laivai tūretų būti neaptarnaujami ir neleidžiami įplaukti.
Trečias svarbus aspektas, stengiantis išsaugoti Baltijos jūrą - veisti esančios biologinės įvairovės nykstančias rūšis nelaisvėje ir vėliau jomis papildyti laisvėje esančias laisvėje bendrijas. Taip pat plėsti saugotinų rūšių sąrašą, bei didinti baudas už aplinkos apsaugos taisyklių nesilaikymą. Mažinti leidžiamos sužvejoti žuvies kvotas, tose vietose, kur yra nykstančių rūšių, arba maži jų spiečiai.
Ketvirta - pradėti tirti ir analizuoti Baltijos jūroje palaidoto cheminio ginklo buvimo vietas, vandens mėginius, dėžių su cheminiu ginklu būklę. Ir po išsamios analizės, turėtų būti pradėti jo valymo darbai, nes tai yra tiksinti bomba, kuri anksčiau ar vėliau sprogs ir sunaikins Baltiją. Metalinėms dėžėms su iprito sviediniais rinkti būtų galima panaudoti stiprius magnetus. Aišku, reikia nepamiršti, kad tai sprogstamieji užtaisai, todėl prie šiam projektui būtų geriausia naudoti kompiuterizuotą techniką su minimaliu darbuotojų skaičiumi. Jei cheminio ginklo laidojimo vietų analizė parodytų, kad nėra galimybės iškelti šių chemikalų į paviršių, arba tai - perdaug pavojinga, turėtų būti sukurti sunkūs gaubtai, kurie uždengtų šių ginklų sankaupas ir neleistu plačiau plisti. Šių vietų analizę tikslinga buvo pradėti prieš „NordStream” dujotekio tiesimą. Prieš tiesiant kiekvieną dujotekio metrą, turi būti kruopščiai ištirtas dugnas. Manyti, kad dujotekio tiesimas bus sustabdytas - gana banalu, tiesiog rekėtų susirūpinti, ar saugiai tai bus daroma.
Penkta - turėtų būti sudarytas Baltijos jūros aplinkos kokybės institucinis valdymo centras. Jame būtų kaupiama informacija iš įvairių šalių, apie jų išleidžiamą vandenį į Baltijos jūrą. Šis centras tūrėtų atnaujinti esamus ir įdiegti šiuolaikinius bandinių priėmimo, analizės, duomenų perdavimo ir rezultatų vertinimo metodus. Sujungti įvairias aplinkos analitinės kontrolės laboratorijas į vieną tinklą, kur galėtų efektyviai keistis informacija. Šis centras tūrėtų aprūpinti aplinkos apsaugos inspektorius mobilia operatyvine įranga, distancinėmis taršos fiksavimo, jūros taršos kontrolės, ryšio, transporto ir kitomis priemonėmis. Iš pradžių šią pagalbą suteikiant ir Rusijai, kuri šiuo metu nesugeba organizuoti tokio lygio priemonių, kaip ES.
Žinoma, viena svarbiausių, netiesioginių priemonių, siekiant pagerinti Baltijos jūros būklę - visuomenės informavimas apie aktualias Baltijos jūros problemas, bei jų sprendimo būdus. Labai svarbu skatintinti visuomenės dalyvavimą: siūlyti savo variantus bei sprendimus, įtraukti daugiau aplinkosaugos principų į įvairias moksleivių švietimo programas. Nes kol kas, kultūrinis išprusimas akivaizdžiai skiriasi nuo vakarų valstybių piliečių. Puikus pavyzdys galėtų būti paplūdimiuose esančios kopos. Lietuvoje, nors yra įspėjamieji ženklai, kad ant šios ar kitos kopos draudžiama lipti, visvien ant jų įprasta matyti sėdinčius keliolika vidutinio amžiaus žmonių. Jie laipioja po kopas, vedasi vaikus, taip ardydami kopų stabilumą. Neatsargus žingsnis ir 3 kubiniai metrai smėlio ritasi žemyn. Vokietijos paplūdimiuose žmonės supranta ir pažįsta ženklų reikšmę ir jiems neknieti jų pažeidinėti.
Nesigilinsiu, kodėl yra būtent taip , tačiau reikia viltis, kad bent auganti karta supras, kas yra darni ir žalia visuomenė. O mūsų Baltijos jūra džiugins mūsų anūkų anūkus, ne tik išmestu į krantą gintaro gabalėliu, bet ir švariu vandeniu bei gausiu rūšių skaičiumi. O jeigu Jums dar kilo klausimas „kuo aš galiu prisidėti prie Baltijos išsaugojimo?", galiu pasakyti, kad pirmiausia, turėtume pradėti nuo bendro atliekų rūšiavimo, naudoti ekologiškesnius skalbimo miltelius bei valiklius, kuriuose nėra detergentų, nes šių medžiagų negali išvalyti nuotekų valymo įmonės ir jos papuola tiesiai į upes. O iš ten - į Baltijos jūrą. Svarbu mokyti savo vaikus, būti draugiškiems aplinkai bei atsikratyti nuo sovietmečio likusių stereotipų - kad šalia visada turi būti žandaras, kuris sudrausmins. Gal tik tuomet išmoksime skaityti ir suprasti įspėjamuosius ženklus bei bendrąsias aplinkosaugos taisykles, nepriklausomai nuo to, ar esate šaltkalvis ar laivybos įmonės savininkas.
