Lietuvoje kuojos vengia tik rūgščių pelkėtų ir durpingų ežerėlių, bet plačiai paplitusios upėse, ežeruose bei didesniuose tvenkiniuose. Kuojos lengvai pakelia nedidelį vandens druskingumą, tad gyvena ir daugelio Baltijos regiono šalių jūrinėje priekrantėje.
Pasaulyje ši tikrai spalvinga žuvis išplitusi beveik visoje Europoje bei Vakarų Azijoje, o kai kuriose šalyse plinta ir laikoma invazine rūšimi. Kuoją nuo kitų artimų karpinių žuvų rūšių nesunku atskirti iš sidabru spindinčių šonų, išraiškingų oranžinių akių, rausvai oranžinių pelekų bei gražiai melsvos nugaros. Nepaisant gana ryškių požymių, kuojos, ypač jaunos, neretai painiojamos su strepečiu ar mekne.
Nors kuoja subtiliu žuvienos skoniu nepasižymi, tačiau dauguma meškeriotojų šią žuvelę mėgsta vien dėl to, kad ją nesunkiai visur galima sužvejoti masalui panaudojant slieką, musės lervą, konservuotą kukurūzą ar kitą minkštą grūdą. Kuojos lengvai pakelia užterštus vandenis, todėl eutrofikuotuose ežeruose bei Kuršių mariose jų populiacija tiesiog klesti.
Dideliuose vandens telkiniuose, kur gausu dugno bestuburių, vandens masėje gyvenančių vėžiagyvių bei planktoninių dumblių, kuojos sugeba užaugti iki 1 kg svorio ir pusmetrio ilgio, o didžiausia Europoje sugauta žuvis svėrė 1, 8 kg. Žiemoja dideliais būriais gilesnėse upių ir ežerų vietose. Apskritai, tai yra bendruomeninė žuvis, tad tinkamoje vietoje jų galima sužvejoti ne vieną dešimtį.
Balandžio – gegužės mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia apie 8 laipsnius, jos plaukia neršti į vandens telkinių pakraščius ar upelius, kur gausu povandeninės augalijos ar medžių šaknų, ant kurių prilipina gelsvus ikrelius. Stambesnės patelės jų gali išneršti iki 100 tūkst. Patinai neršto metu būna gausiai padengti neršto spuogais, todėl yra šiurkštūs. Kuojų lervutės iš ikrelių išsirita vidutiniškai po 12 dienų. Neretai pasitaiko vislūs kuojos ir karšio hibridai, turintys abiejų rūšių morfologinius požymius. Dėl grožio ir populiarumo kuoja tikrai turi šansų tapti mūsų šalies nacionaline žuvimi.
