Nemunas nepaprastai įspūdingas pačiame vidurupyje. Čia jis susirangęs kaip gyvatė ir teka į visas pasaulio puses - tereikia žvilgtelti į žemėlapį. Šioje nepaprasto grožio apie 60 km ilgio upės atkarpoje įsteigtas Nemuno kilpų regioninis parkas. Projekto „Keliauk kitaip" žurnalistas siūlo pakeliauti po Punios šilą, Balbieriškio ir Škėvonių atodangas, Punios ir Birštono piliakalnius, karališkų ąžuolų alėją ir kitas naujas erdves.
Punios šilas - labiausiai saugoma vieta Nemuno kilpų regioniniame parke. Rekomenduojama čia pavaikščioti po Kunigaikščių alėją. Galima pažiūrėti kaip laikosi kunigaikščių ąžuolai, prisiminti, kaip senovės lietuviams sekėsi įvairiuose mūšiuose, nes ištisa ąžuolų alėja pavadinta svarbių kautynių vardais. Žalgirio ir Saulės mūšių ąžuolai galingai žaliuoja, o štai mūšio prie Mėlynųjų vandenų ąžuolas - palūžęs. Nemunas teka visai čia pat, kitame krante matyti Punios piliakalnis ir bažnyčia. Su baidare ją galima greitai pasiekti perplaukus upę, o jei atvykote su dviračiu, teks sukti didelį ratą aplink.
Punios piliakalnis grakščiai ir įspūdingai kyla ant Nemuno šlaito. Jo populiarumą padidino nuo seno gyvas pasakojimas, kad 1336-aisiais čia, apgultuose Pilėnuose, nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi Margirio vadovaujami lietuviai. Nepajėgdami nugalėti galingesnio priešo, tačiau nenorėdami ir pasiduoti, jie padegė pilį ir visi iki vieno žuvo liepsnose. Istorikai neabejoja fakto tikrumu, tik nesutaria dėl vietos.
Birštono piliakalnis (Vytauto kalnas) yra prie pat Nemuno, ties staigiu jo posūkiu rytų link. Šis piliakalnis - vienas aukščiausių ir žinomiausių Lietuvoje. Jo šlaitai statūs, aikštelė ovali. XIV a. pabaigoje čia jau stovėjo tvirta, sunkiai paimama medinė Birštono pilis, vienamžė su pirmąja Punios pilimi. Netoli pilies buvo didžiojo kunigaikščio dvaras. Pilyje lankydavosi kunigaikščiai ir kiti didikai, atvykdavę į medžiokles, kartais pilis buvo prieglobsčiu nuo karų ir neramumų besislapstantiems.
Daugiau nei pusę kilometro besitęsianti atodanga - unikalaus Škėvonių gūbrio pjūvis. Galima žiurėti į atodangą iš apačios, galima nuo viršaus žvelgti į kitą krantą ir į dar vieną didingą Nemuno vingį. Tik atsiminkime, jog šiukslių nuo skardžio nevalia mėtyti. Škėvonių atodanga yra valstybinis gamtos paminklas. Ji įtraukta į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Unikalus Škėvonių gūbrys tyso lyg milžiniškas krokodilas.
Gaila, kad tokiose gražiose vietose, pavyzdžiui, prie Balbieriškio atodangos, sustojimo aikštelėse gausu šiukšlių. Kuo aukščiau į skardį kyli, tuo jų daugiau numesta. O prie sustojimo aikštelės visi pakraščiai nusėti plastikiniais buteliais, celofano pakuotėmis bei nuorūkomis. Šioje vietoje civilizacija stipriai įsirėžia į gamtą, o žmogus atskleidžia savo būdą. Ar laikinumo jausmas, ar manymas, kad čia daugiau niekad nesustos, ar tiesiog nesąmoningumas, neatidumas ir aplinkai, ir sau leidžia žmonėms taip atsainiai gamtoje elgtis ? Parko direktorė Dalia Križinauskienė sakė, kad parko direkcija neturi nei pajėgų, nei lėšų kasdien tvarkyti šią vietą, o kelių direkcija tiesiog nespėja. Atrodytų, kad žmonės specialiai nori palikti savo pėdsakus, pasižymėti ir dingti. Nejau vien gąsdinimais ir baudomis galima išspręsti šią probemą?
Tačiau yra ir kitokių pavyzdžių. Pasak parko direktorės, parkui daug padeda stiprios vietos bendruomenės, turinčios savo konkrečias veiklos kryptis ir sėkmingai bendradarbiaujančios su parku. Parko direkcijai įrengus taką, apžvalgos aikštelę ar laiptus į piliakalnį, bendruomenė pasižada toliau teritoriją prižiūrėti, tvarkyti. Prienų, Birštono „Bagrėno dvaro” bendruomenės aktyviai dalyvauja pakrančių, atodangų ir piliakalnių tvarkymo talkose. Stiprios ir aktyvios bendruomenės yra ir Siponyse, Nemajūnuose, Alksniakiemio ir Matiešonių krašte. Parko direkcija bendradarbiauja su jomis, kartu rengia parodas, seminarus, bendrus renginius.
