Tai klausimas, privertęs jauną biologą Daumantą Liekį leistis į ektremalų nuotykį –vaikinas ryžosi šią vasarą kartu su patyrusiais speleologais keliauti į giliausią pasaulyje Kruberio – Voronjos urvą. „Smalsumas mane nuvedė labai toli ir ne kartą vertė jaustis nekomfortabiliai“, – šypsosi Daumantas, mokslinių tyrimų vardan išbraidžiojęs ne vieną Europos kanalizaciją.
Evoliucijos pėdomis
Aklina tamsa, šaltis, staigūs potvyniai ir atoslūgiai bei vien akmeninės sienos aplinkui – tokių gyvenimo sąlygų anaiptol negalima pavadinti patogiomis. Tačiau gyvybė ir čia suranda būdų išlikti bei prisitaikyti. Pasak biologo D. Liekio, požemio urvuose gyvenantys sutvėrimai ir jų gebėjimas egzistuoti tokioje aplinkoje jį domina jau seniai – ieškodamas šių organizmų tyrinėtojas yra landžiojęs ten, kur daugelis žmonių savo noru nei kojos neįkeltų.
Kadangi evoliucija vyksta nuolat, skirtingame urvo gylyje tarp paviršiaus ir visiškos tamsos zonos galima aptikti ir tarpinių grupių atstovų, kurie, Daumanto nuomone, visai be reikalo nuvertinami biospeleologų.
„Man šie gyviai – vieni įdomesnių. Stebint tik iš dalies prisitaikiusias rūšis galima itin daug sužinoti apie evoliucijos procesus ir ekologinius ryšius tarp urvuose gyvenančių organizmų. Panašius sutvėrimus tyrinėju ir dirbtiniuose požemiuose. Jie dar labai nežymiai pakitę nuo savo pirmtakų, tačiau praleidę pakankamai daug laiko izoliuotoje aplinkoje suformuotų savarankiškas rūšis“, – įsitikinęs biologas.
Tikisi atrasti naujų rūšių
D. Liekis supranta, kad nedidelę speleologo patirtį turinčiam žmogui leistis į giliausią pasaulyje Kruberio – Voronjos urvą – nemenkas iššūkis, tačiau mokslinis smalsumas įveikė dvejones.
„Keliauti į šį urvą mane pakvietė klubo „Aenigma“ pirmininkas Aidas Gudaitis, kai paprašiau jo ir kitų ekspedicijos „Gilyn į žemės centrą“ 2012 dalyvių pasiimti mėgintuvėlių ir surinkti požemio gyvių pavyzdžių. Iki šiol tikėjausi, kad savo tyrimus į urvus galėsiu perkelti po gerų penkerių metų, tačiau netikėtai šis terminas gerokai sutrumpėjo“, – šypsosi Daumantas.
Biologas teigia neturįs jokių sportinių ambicijų – jis bandys pasiekti 700 – 1400 metrų gylį, priklausomai nuo ekspedicijos vadovo leidimo ir medžiagos kiekio, kurį pavyks surinkti arčiau urvo išėjimo.
„Sunkumų leidžiantis į urvą nebijau – manau, kad visi vargai nublanks prieš atradimo džiaugsmą ir gailėtis tikrai neteks. Didžiausia organizmų įvairovė egzistuoja arčiau paviršiaus, todėl tokio gylio visiškai pakaks pavyzdžiams surinkti ir „inventorizuoti“ kelias stambias požemyje gyvenančių nariuotakojų grupes“, – savo planus atskleidžia tyrėjas.
Pasak jo, parsivežti pavyzdžius į Lietuvą – tik nedidelė darbo dalis. Didžiausi sunkumai laukia atpažįstant ir aprašant urvo gyventojus – literatūros apie tokius specifinius sutvėrimus yra labai mažai, tad požemio rūšis neretai tenka nustatinėti pasitelkus genetikų pagalbą.
Mokslo ir sporto simbiozė
Šiuo metu universitete studijuojantis ir mokslinėje spaudoje savo darbus biospeleologijos bei entomologijos (mokslo, tyrinėjančio vabzdžius – aut. past.) temomis publikuojantis D. Liekis tikina aktyviai domėtis biologija pradėjęs nuo dešimties metų.
„Aukštaitijos nacionalinio parko ekologas dr. Bronius Šablevičius dar vaikystėje mane išmokė skirti boružes nuo musių, klasifikuoti organizmus ir, naudojantis moksline literatūra, nustatyti vabzdžio rūšį. Tuomet ir ėmiau kaupti pirmuosius vabalų rinkinius, – prisimena Daumantas. – Mokydamasis mokykloje jau turėjau didelį žinių apie gyvąją gamtą bagažą. Tuomet sužinojau ir apie urvų tyrinėjimą – speleologiją. Tačiau, kitaip nei daugelis žmonių, niekuomet šios veiklos nesiejau su ekstremaliu sportu ar rekreaciniu turizmu, į urvus visuomet žvelgiau kaip į mokslinių tyrimų erdvę. Tik susipažinęs su „Aenigmos“ klubo nariais supratau, kad daugelis speleologų į urvus vyksta vedini sportinių interesų, siekdami rekordų ar tiesiog užsiima speleoturizmu“, – šypsosi biologas.
Pasak D. Liekio, nors jo ir kitų ekspedicijos dalyvių tikslai labai skiriasi, jis džiaugiasi padėdamas įgyvendinti jų siekius ir taip plėsdamas savo pažinimo ribas.
