Žemgala – viena įdomiausių istoriškai Lietuvos žemių. Šaliai vardą davė etniškai labai artima senovės sembams žemgalių tauta, kuri čia įsikūrė prieš du tūkstančius metų ar net dar seniau. Archeologų radiniai įrodo, kad jau I–IV a. Žemgala buvo savarankiška baltų valstybė. Vėliau Žemgala įėjo į didelę baltiškųjų valstybių – Kuršo sąjungą ir tik nuo VIII a. pradėjo silpnėti, tačiau nemažai faktų rodo, kad Žemgalos valstybė dar ilgai egzistavo. Net spėjama, kad Žemgala, kaip ir Lietuva, savo laiku buvo net savarankiška karalystė, nes Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas titulavo save lietuvių ir rusų didžiuoju kunigaikščiu, Žemgalos karaliumi.
Ar buvo Žemgala karalyste, šiandien sunku nustatyti, tačiau per jos ilgą istoriją čia būta nemažai įvykių, nulėmusių ne tik mūsų tautos, bet visos Lietuvos valstybės likimą. Baltų tautas užplūdus kalavijuočiams, žemgaliai, vadovaujami kunigaikščio Viesturo, pirmieji pakilo į kovą su jais, dalyvavo 1236 m. Saulės mūšyje, po kurio prasidėjo jų sukilimas, prisidėjo prie lietuvių kituose mūšiuose. Deja, Livonijos ordinas sukilimą numalšino ir 1265 m. Lielupės saloje pradėjo statyti Mintaujos pilį. Tiesa, lietuviams mūšyje prie Aizkrauklės sumušus Livonijos ordiną, įvyko dar vienas žemgalių sukilimas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis. Deja, ir šis sukilimas buvo nuslopintas, o Nameisis kartu su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą. Galutinai žemgalių pasipriešinimas baigėsi po to, kai 1290 m. buvo išduota ir sudeginta paskutinė jų pilis – Sidabrė, buvusi dabartinio Joniškio vietoje. Taip laiko rankomis Žemgala buvo padalinta ir pietinė jos dalis atiteko Lietuvai.
Pažymėtina, kad šioje Lietuvos dalyje labai savitas ir gamtovaizdis. Jei Nalšioje dar vyrauja pušynai, Sėloje jau ima rastis beržynai, o čia, Žemgaloje, beržai jau įsivyrauja ir sudaro apie trečdalį šio krašto miškų. Ypač įdomios Biržų apylinkės, Biržų giria, kurioje plyti didžiausi mūsų šalyje uosynų plotai, o Gliebavo miške uosynai sudaro kone pusę viso miško. Ir gyvūnija čia truputį kitokia: niekur kitur Lietuvoje nesiveisia tiek daug lūšių. Todėl Biržų krašto gamta ypatingai saugoma. Čia įsteigtas Biržų regioninis parkas, kuriame yra 17 draustinių, 1 kultūros rezervatas ir 20 gamtinių bei kultūrinių paminklų. Yra čia ir išskirtinų medžių. Vienas jų - Bielinio ąžuolas, po kuriuo žymusis knygnešys Jurgis Bielinis, žmonių dar vadintas Baltuoju Ereliu, spaudos draudimo metais buvo įrengęs slėptuvę lietuviškoms knygoms.
Savita ir geologinė šio krašto sąranga, nes Biržų - Pasvalio apylinkių žemės gelmėse slūgso didžiuliai dolomitų klodai, kuriems tirpstant, kartas nuo karto įsmunka žemė: kartu su medžiais, pastatais, gyvuliais... Tai sukelia didelį pavojų taršos, kylančios dėl žmogaus veiklos, sklidimui, todėl Biržų krašte ribojama žemės ūkio veikla, plėtojama ekologinė žemdirbystė.
Šventas Zigmantiškių akmuo
Piliakalniai, pilkapiai, gausiai - kaip niekur kitur Lietuvoje - randami apeiginiai akmenys liudija apie čia klestėjusią būdingą visiems lietuviams kultūrą. Žemgalos krašto žemės gana derlingos, daugelis jų dirbamos ir miškų čia mažiau nei kitur. Todėl savo šventvietes, mūsų protėviai įrengdavo sodybose: prie didelio akmens, senos liepos ar ąžuolo, gėlių darželyje, prie šaltinio ar panašiai. Jaunų merginų šventove buvo rūtų darželis į kurį jos eidavo godų godoti, svajonėse paskęsti. Kiek svarbi ši amžinos žalumos šventovė, matyti iš daugybės liaudies dainų, ypač vestuvinių. Iki šiol čia yra išlikusių garsių senovinių aukurų, kuriuos vertėtų pamatyti besidominčiam Lietuvos praeitimi. Tai Guostagalio, Titonių akmenys Pakruojo rajone, o akmuo iš Vėriškių kaimo netoli Šeduvos net perkeltas į Rumšiškes. Prie Smilgių yra akmuo su iškaltais paukščio sparnais ir kojomis, o prie Raguvos ant Nevėžio kranto yra akmuo su trimis žalčiais.
Dar įdomesnis Šventas Zigmantiškių akmuo, esantis netoli Rozalimo. Tai viena iš nedaugelio žemgalių ir kitų čia gyvenusių tautų šventų vietų, laikytų pagarboje tūkstančius metų ir tebelaikomų iki šių dienų. Čia aukuras yra toks įmantrus, kad jį sunku aprašyti. Jis lyg sudėtas iš atskirų gabalų. Manoma, kad šis akmuo buvo ypač garbinamas, nes dar visai neseniai žmonės aplink jį keliais eidavo, aukas čionai nešdavo, o į Rozalimo bažnyčią einantys žmonės užsukdavo pasimelsti ir prie Zigmantiškių akmens. Seni žmonės pasakojo, jog vaikų negalinčios turėti moterys, ateidavo čia prašyti vaisingumo. Ir dabar čia atvyksta įvairių negalių ištikti žmonės.
Biržai
Lietuvos šiaurinėje dalyje Nemunėlio upės vingis riboja pleištu į Latviją įsiterpusią lietuviškąją Žemgalos dalį nuo latviškosios. Šiame iškyšulyje dominuoja Biržų miestas - sena kunigaikščių Radvilų ir jų protėvių Astikų tėvonija. Biržų dvaras, kaip Radvilų šeimos pradininko, Astiko sūnaus Radvilos valda, dokumentuose paminėtas 1450 m. Tolesnė Biržų istorija, iki pat XIX a. pradžios, yra susijusi su grafais Radvilomis, daug nusipelniusiais mūsų šaliai. Kristupas Radvila Perkūnas 1525 m. savo kunigaikštystės centru pasirinko Biržus, o savo valdų ir Šiaurės Lietuvos apsaugai pradėjo pilies statybą. Pilis buvo baigta statyti kuri 1589 m., o miestui prie pilies suteiktos Magdeburgo teisės, buvo patvirtintas miesto herbas ir vėliava. Statant pilį buvo atlikti dideli inžineriniai darbai, įrengtas pakeliamasis tiltas, o patvenkus Apaščios upę, susidarė pirmas Lietuvoje didelis, apie 400 ha, tvenkinys, vadinamas Širvėnos ežeru. Pats miestas statytas pagal gražią kvartalinę sistemą. Biržai pirmieji Lietuvoje buvo taip suplanuoti. Miestas virto stambiu Šiaurės Lietuvos ūkio ir kultūros centru. Jis turėjo savus cechus, mokyklą - reformatų akademiją. Vėliau pilis buvo perstatoma, modernizuojama ir jau XVII a. virto svarbiausiu Šiaurės Lietuvos gynybiniu objektu. Deja, 1704 m. pilies pastatus išsprogdino švedai ir miestas jau nebeatsigavo.
Karvės ola
Be istorinių vietų, svarbus lankytinas šių apylinkių objektas - karstinės duobės. Tai - nedideli, uždari gipso karsto ežerai susiformavę tose vietose, kur požeminis vanduo pamažu ištirpdo gipso klodus ir žemė įgriūna. Būdingiausias karstinių ežerų bruožas yra kietas, kalcio ir sulfatų prisotintas vanduo. Dėl tokių sąlygų, šių ežerų fauna yra labai negausi, bet savotoška. Pavyzdžiui, juose galima plika akimi pamatyti čia sieros bakterijų kolonijas. Įdomu, kad kai kuriuose jų galima sutikti ir upių ar didžiųjų ežerų žuvų. Spėjama, kad karstiniai ežerai protakomis susisiekia su kitais šalia esančiais vandens telkiniais. Karstinės duobės susidaro ir dabar, todėl siekiant išsaugoti šį unikalų kraštovaizdį, buvo įsteigtas Biržų regioninis parkas. Kadangi niekur kitose ES šalyse gipso karsto ežerų nėra, mūsų šalies mokslininkai pasiūlė įtraukti juos į europinės svarbos buveinių sąrašą. Iš lankytinų vietų bene įspūdingiausia yra karstinė įgriuva - Karvės Ola, atsiradusi Mantagailiškio kaimo laukuose į vakarus nuo Biržų. Jos dugne, 11 m gylyje, telkšo 2-3 m gylio ežeriukas. Čia net karščiausią vasaros dieną vėsu kaip šaldytuve... Už 6-7 km į šiaurės vakarus nuo Biržų, Kirkilų kaimo laukuose yra visas gražių karstinių ežerėlių vėrinys. Jie jau gilesni ir siekia net iki 14 - 16 metrų gylio.
Žagarė
Kitas pažymėtinas vienas seniausių Šiaurės Lietuvos centrų – Žagarė, šiandien garsėjanti puikiu parku. Žagarė įėjo į istoriją kaip legendų apipinta senovės žemgalių tvirtovė. Apie jos praeitį byloja Raktuvės ir Žvelgaičio piliakalniai. Su pastaruoju, beje, siejamas žemgalių kunigaikščio Žvelgaičio, žuvusio 1205 metais, vardas. Ordinui žemgalius pavergus, o nenorėjusiems paklusti pasitraukus į Lietuvą, pačiame kovų pariby likusi Žagarė sunyko ir vėl ėmė augti tik XV a., ordinų galybei žlugus. Šiandien Žagarę sudaro dvi istoriškai skirtingos dalys. Kairiajame Švėtės, Lielupės intako, krante, netoli Žvelgaičio kalno, įsikūrusi Senoji Žagarė su 1499 m. statyta, o vėliau perstatyta bažnyčia. Nuo XVI a. pradėjusi augti dešiniajame upės krante Naujoji Žagarė pralenkė Senąją.
Žeimelis
Pačiame Lietuvos pasienyje, pusiaukelėje tarp Biržų ir Žagarės, yra kitas senas ir įdomus Žemgalos miestas - Žeimelis. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Žeimelis paminėtas 1500 m., žemėlapiuose - 1580 m. Tuo metu čia virė ūkinis, prekybinis, kultūrinis pasienio gyvenimas. Pro Žeimelį ėjo Kauno - Upytės - Rygos kelias, veikė muitinė, sandėliai, karčemos, o dvi jų tebestovi ir dabar. Žeimelis brangus ir mūsų broliams latviams - kaip mums Tolminkiemis. Čia šešerius metus darbavosi Gothardas Frydrichas Stenderis, žymus Rytų Europos ir Latvijos kultūros, švietimo ir mokslo veikėjas, pirmosios latvių gramatikos ir vokiečių - latvių kalbų žodyno, pasaulietinės latvių literatūros pradininkas, pirmosios Europoje baudžiauninkams skirtos enciklopedijos autorius. Žeimelyje 30 metų dirbo ir mūsų žymus kraštotyrininkas J. Šliavas, įsteigęs turtingą „Žemgalos“ muziejų, palikęs 20 tomų kraštotyrinės medžiagos.
