"Ar tą vandenį galima gerti?" Šitaip dažnai klausia žmonės, kai jų vaikai pripuola prie srovės, tekančios iš vamzdžio, o iš jo – į Nerį.
Čia visada buvo paversmė, tik dabar urbanizuota – šalia asfaltuotas takelis, aukščiau – Rusijos ambasada ir tvenkiniai. Senokai, gal net sovietmečiu, esu matęs šaltinio vandens tyrimo duomenis. Buvo geri.
Nemanau, kad dabar pasikeitė. Iš Žvėryno dingo daržai ir lauko išvietės. Taigi gruntiniai vandenys turėjo pašvarėti. Prie to šaltinio ateina ir atvažiuoja žmonės, nešini talpiais plastiko indais vandeniui laikyti. Klausiu:
-Gėlėms laistyti?
-Ne. Geriame. Skanesnis nei iš čiaupo.
Nors gyvenu čia pat, bet man tinka iš čiaupo. O štai šiaip pasėdėti, tyliai pailsėti yra kita versmelė. Ji - visai arti namų. Tai natūralus šaltinėlis, visada verdantis pačiame viduryje. Karštą dieną smagu basas kojas įmerkti. Ilgai neištversi – šalta. Net šuo, ir tas tik trumpai ant pilvo prigula.
Bet vanduo geras, skanus.
Nesu reiklus, vos ne kiekvieno šulinio vanduo tinka, tik štai Šalčios vandenį gerti skaniau nei Neries. Kodėl? Į Šalčią vandenį supylė daugybė šaltinėlių, o Nerį, kol išplatėjo, papildė paviršiaus vandenys. O nuo žemės paviršiaus į upes patenka įvairiausių nešvarumų.
Daugelis šaltinių turi šventumo bruožų.
Tai būdinga visame pasaulyje. Keliaujant Kaukazo kalnų takais, keleliais tas šventumo ženklas buvo labai akivaizdus. Ir šiaip prie srovelės, trykštančios iš uolos plyšio, būdavo švaru (taip pasakojo žmonės, nuo amžių ten gyvenę), bet po Antrojo pasaulinio karo vos ne kiekvienas šaltinėlis, kiekviena srovelė gavo vardą – artimiausio kaimo žuvusiojo atminimą. Artimieji uolose išskobdavo suolelius, kad keleiviai galėtų pailsėti, pažiūrėti į žuvusiojo kario fotografiją, pritvirtintą čia pat. Deja, ne visiems šaltinėlių užteko...
Ką besakysi, bet šventas buvo ir vanduo. Net kiečiausias agnostikas nepaneigs, jog Gangas – šventoji upė. Joje nuolat pūliuojančias žaizdas plauna, mirko milijonai žmonių, šalia jų maudosi sveikieji. Vieniems, žiūrėk, pagerėja, antriems nieko bloga nenutinka, nors visi turškėsi vandenyje, kuriame tiršta piktų bakterijų. Jei jas nukoši – bus vanduo kaip vanduo.
Štai kaip gydo gilus tikėjimas!
Mūsų šaltiniai – ne išimtis. Ir mergelei veidelį prausti labai tiko – it rožė žydėjo; ano šaltinio vanduo, žiūrėk, akims padėdavo, dar kito – kompresams ant sąnarių. Tik reikia tikėti. Nei ne – geriau nekelk kojos iš namų, išgerk daktaro vaistelių.
Aukščiausiai pakilusi Lino verdenė (net 170 metrų virš jūros lygio). Kitaip tariant, ten iš požemių atsiveria Švenčionių aukštumų akis. Nuo seno šaltinis buvo labai gerbiamas. Jo vandenį aplinkinių kaimų žmonės nešdavo namo, patys gėrė ir gyvulius girdydavo. Dar ir šiandien pasakojama, kad jis padeda akims, nuo šašų, odos ligų. Kaip ten su akimis – sunkoka pasakyti, bet kad šašus džiovina, odos ligas gydo – gal ir tikrai: juk jame gausu geležies ir sieros junginių.
O pats didžiausias Lietuvos šaltinis – tai Karalienės liūnas Anykščių rajone, Šventosios senvagėje. Tik retas pagalvotume, jog tai šaltinis: užmetus akį - maurais apėjęs raistelis su akivaru, ir tiek. Ir kaip nepagalvosi, jei kunkuliuojančio dugno nuo kranto nematai. O dubens ilgis – 45 metrai, plotis – 30 metrų.
Bet patys gražiausi, žinoma, Svilės šaltiniai, verdantys netoli Šaukėnų. Vienu šaltiniu gal nė nepavadinsi – pagrindiniame duburyje kunkuliuoja gal šimtas, gal daugiau verdenių. Jos čia sustiprėja, čia aprimsta. Seniau Svilės šaltiniai buvę galingesni, sykiais vandenį išmesdavę net per metrą aukštyn. Vėliau, aplink laukus sutvarkius, numelioravus, jėga apnyko. Bet žmonės prie Svilės šaltininių plūste plūsta. Ne tik vietiniai. Daug atlekia iš tolybių, prisipila vandens. Tvirtina, kad ir gerti – pats skaniausias, ir sriuba gardžiausia, ir užplikyta arbata kvapniausia.
Suprantama, mineralinis gręžinių vanduo – tai jau kitas dalykas. Jam vargu ar užteks tikėjimo. Reikėtų gydytojo patarimo.
O tuo tikėjimu buvo (ir tebėra) paremtas mūsų įsitikinimas, kad kaimo šulinio vanduo skanesnis nei miesto, iš čiaupo.
Jei paimsime senąją kaimo sodybą su daugeliu gyvulių, mėšlo krūva prie tvarto, lauko išviete ir pamazgų duobe, tai nesunkiai suprasime, jog tirštimėlis lieka paviršiuje, o skystimėlis suteka gilyn, į gruntinio vandens sluoksnį. Žinoma, tai labai gyvas vanduo, su bakterijomis ir nitratais (ypač). Jei šulinys negilus, vėl suprasime, jog žemės sluoksnių koštuvėlis labai menkas ir tas skystimėlis palengva sunkiasi į šulinį, susimaišęs su kitu gruntiniu vandeniu. Jeigu tokį vandenį mums pradėtų tiekti kokie nors Vilniaus, Kauno ar kiti vandenys, Visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojai juos visus išsyk pasodintų už grotų iki gyvos galvos. O kaimo sodyboje – geriame ir džiaugiamės. Ir taip buvo nuo senų laikų. Negriebė velnias seniau, negriebia ir dabar.
Kitas dalykas, kai vandens gysla giliai, reikia bent 15 rentinių. Žmonės prasikeikia, tokį šulinį kasdami, bet vanduo ten atiteka prasikošęs pro rimtą įvairių žemės sluoksnių koštuvą.
- Kaip skirstote požeminį vandenį – gruntinis, artezinis, o gal yra kokie tarpiniai variantai? – paklausiau Lietuvos geologijos tarnybos hidrogeologijos skyriaus vedėją Kęstutį Kadūną.
- Bendrąja prasme tai yra požeminis vanduo. Sąvoka „gruntinis“ apibūdina vandeninguosius sluoksnius, esančius arti žemės paviršiaus. Gilesni žemės gelmių vandeningieji sluoksniai vadinami arteziniais vandenimis. Jie pasižymi tam tikru spūdžiu ir yra geriau apsaugoti nuo taršos.
- Bet aš tikrai esu laikęs rankose dokumentą, kuriame buvo pateikti didesniųjų Vilniaus šaltinių cheminės ir bakteriologinės analizės duomenys. Maniškiai, tai yra Žvėryno šaltiniai buvo pažymėti teigiamai. Ar dabar kas nors tokius tyrimus daro? Bent jau didesniųjų šaltinių?
- Deja, Lietuvos geologijos tarnyba dėl lėšų trūkumo mažai tiria šaltinių vandenį. Ji tik pajėgi vykdyti valstybinį monitoringą valstybei priklausančiuose stebėjimo gręžiniuose. Tačiau planuojama 2012 m. kartu su savivaldybėmis ir Sveikatos apsaugos ministerijos įstaigomis pradėti žymesnių Lietuvos šaltinių inventorizaciją, jų cheminės sudėties tyrimus, - paguodė geologas K. Kadūnas.
Galiu pridurti, kad Visuomenės sveikatos priežiūros organizacijos ir jų laboratorijos ganėtinai nustebo išgirdusios mano klausimą apie bakteriologinį šaltinių užterštumo tyrimą. Naiviai tikėjau, kad senoji tradicija nenutrūko.
O ji tikrai nenutrūko. Pasisemk vandens, nuvežk į laboratoriją, užmokėk už darbą ir gausi atsakymą – tinka gerti ar ne.
Gal taip ir reikia? Juk už savų šulinių vandens tyrimą ūkininkams reikia užsimokėti. Kuo geresni šaltinių vandens mėgėjai?
