Seimui pateiktas Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo projektas. Jį gali svarstyti, aptarti, duoti pasiūlymus ir visuomenė – projektas patalpintas Seimo duomenų bazėje, teisės aktų projektų skyriuje. Iki šiol galiojęs vadinosi kitaip – Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymas.
Pasikeitė ne tik pavadinimas. Nemaža esminių papildymų ir pačiame įstatyme.
Mano supratimu svarbiausias dalykas – straipsnis „Žiaurus elgesys su gyvūnais ir jų kankinimas“. Jei ankstesniame įstatyme užteko maždaug dešimties apibrėžimų, tai naujojo projekte jų net 25. Ir už kiekvieno kyšo administracinės ar baudžiamosios atsakomybės rimbas. Žmonių pareigų, atsakomybės kartelė pakelta gerokai aukščiau. Ir tai teisinga. Mažajam Princui lapė kalbėjo: jei jau prisijaukinai, tai ir atsakyk.
Tą naująjį įstatymą ilgai kočiojo voliojo darbo grupė, sudaryta iš dvidešimties valstybinių, visuomeninių įstaigų, organizacijų atstovų. Sakau – kočiojo voliojo, nes tas, kurį dabar turime, tai penktasis projekto variantas. Tai darbas – košmaras. Kaip Lietuvos gyvūnų globos draugijos atstovas padėjau rengti pirmąjį įstatymą, Vilniaus gyvūnų laikymo taisykles. Laikas sutapo su damų – kačių mylėtojų viešpatavimu gyvūnų globos erdvėje.
Katės man irgi labai patinka, ypač kai guli ant kelių, tyliai murkia ar snukučiu pabraukia per skruostą. Bet jų karalystei tada buvo reikalaujama ypatingo dėmesio ir teisių. Svarstymus įsprausti į pusiausvyros, sveiko proto rėmus buvo labai sunku. Todėl ne visi darbo grupės nariai ištvėrė – dalis vyrų tyliai dingo... Vis dėlto šis tas pavyko, bet tai tikrai buvo košmariškas darbas. Jei būtume pasidavę visiems kačių mylėtojų reikalavimams, šiandien Lietuvos globėja šv. Marija ant rankų laikytų katinėlį...
Esu matęs ir bute linksmai bėgiojantį naminį šešką, ir pavadėliu vedžiojamą pievaitėje. Nieks nežino, kiek jų laikoma, bet niekada nepatikėsiu, jog jų tokia daugybė kaip kad šunų ar kačių. Pagalvojau – koks nors Bildukas slapčia tamsią naktį įrašė, o įstatymo rengėjai nepastebėjo. Ne! Pasirodo, lygiuojamasi į ES reglamentą. O jame užrašyta, jog pasiutligei imlūs gyvūnai – katės, šunys ir šeškai, važinėjantys su šeimininkais į kitas ES šalis, privalo turėti tas mikroschemas. Šiaip jas vadiname čipais, o patį procesą – čipavimu. Bet ES reglamentas neįveda geležinės taisyklės – mikroschemos visiems ir visur!
Ir tas reglamentas sako dar štai ką. Jei su savo gyvūnėliu, gimusiu po šių metų liepos 1 d., šiandien norėtute kirsti kitos ES šalies sieną, galite turėti rūpesčių – katytei, šuneliui ar šeškui tatuiruotės jau neužteks. Jie privalės turėti mikroschemą. Na, neįkliūsite pasienyje – gerai, bet pavojus tyko.
Suprantu, jog tokia visuotinė prievarta (net šeškams) palengvintų mūsų kačių, šunų ir šeškų apskaitą, tačiau atsiranda keli niuansai.
Čipas nepigus, šiuo metu kaina svyruoja ties 100 litų riba (bent jau taip paaiškino kai kurie veterinarijos gydytojai). Oficialios kainos nėra, galioja paciento – gydytojo susitarimo principas. Tačiau toks reikalavimas – tai priverstinis lupikavimas, nes absoliuti dauguma mūsų šunų, kačių nė nežada keliauti kur nors į užsienį. Paprastas plastikinis žetonėlis būtų pigi išeitis daugeliui augintojų. Bet ne! „Privalo būti ženklinami mikroschemomis“!
Antras dalykas – kol nėra vieningos valstybinės duomenų bazės, tas čipavimas ir kitoks registravimas praranda prasmę, nes visur gali atsitikti taip, kaip atsitiko Vilniuje. Kol registro paslaugas teikiančios firmos – Gyvūnų registravimo centro - sutartis su miesto savivaldybe galiojo, viskas buvo lyg ir tvarkoj. Kai buvo paskelbtas naujas paslaugos pirkimo konkursas, o jame – didesni reikalavimai registruojančiai firmai, kilo nedidelis konfliktas, nes konkursą laimėjo kitas dalyvis. Gyvūnų registravimo centras visaip stengėsi išsikovoti vietą po Vilniaus saule, bet pagaliau suprato, jog neišdegs. Taigi duomenis centras pagaliau išėmė iš savo seifuko ir pateikė savivaldybei. Ar toks turi būti registras? Ar gali jis priklausyti nuo paslaugą teikiančios firmos užgaidų?
Šioje srityje privatus, net šeimos verslas (kaip Lietuvoje) gali būti sveikintinas. Taip daroma daugelyje civilizuotų šalių. Tik ten galioja sąlyga – tas verslas privalo būti skaidrus finansine prasme, su akivaizdžiais geraisiais rezultatais. Deja, pas mus jau daug kur nešvariai pripėduota. Todėl reikia saugoti Vilniaus „Grindą“, kad turėtume ką mušti. Kaip toje pasakoje apie siuvėją ir vilkus: kam klius, kam neklius, bet tam Striukiui Beuodegiui vis tiek klius...
Matuojant pagal europinius standartus, šių dienų „Grinda“ gal ir turi galimybę gauti darbo leidimą, tačiau ne vieną prieglaudėlę reikėtų kaipmat uždaryti ir dar baudžiamąją bylą iškelti. Bet esame neturtingi, todėl neišvengiamai teks nueiti tą sunkų kelią. Be patikimo finansavo ( iš esmės privataus), pasitikint tik gerųjų savanorių darbu vargu ar galima ilgai ištempti. O „Grindą“ mušti reikia. Tai – jau tradicija.
Taigi kol nėra centralizuotos valstybinės gyvūnų registravimo sistemos, visos kalbos apie efektyvų ženklinimą mikroschemomis yra tik akių dūmimas. Kaip sužinoti, jog, pavyzdžiui, Skuode rastas šuo ar katė priklauso šeimininkui, gyvenančiam Rokiškyje? Taip, tarkim savo duomenų bazę turi Lietuvos smulkių gyvūnų veterinarijos gydytojų asociacija, kitą bazę – jau minėtas Gyvūnų registravimo centras, bet iki šiol tos bazės niekaip nebendradarbiavo.
Apie centrinę valstybinę duomenų bazę kalbama jau senokai, dar prieš penketą metų girdėjau sakant, jog techninės galimybės ją sukurti yra. Bet nieko nepadaryta.
Kita prievarta užrašyta dešimtajame naujojo įstatymo projekto straipsnyje: „Perduodant kates, šunis ar šeškus, taip pat šių gyvūnų jauniklius kitam savininkui minėti gyvūnai turi būti paženklinti mikroschema“.
Suprantu, privalome pasirodyti, jog esame labai uolūs ES mokiniai. Pernelyg uolių mokinių likimas vienodas – besiverždami priekin jie galų gale susigurina nosį. Gyvenimas parodo, jog įstatymas yra, bet veikti jis negali, nes gimė neišnešiotas, kaip įprasta sakyti – detales aptarsime papildomuose norminiuose aktuose. Ir neretai paaiškėja, jog svarbiau ne pats įstatymas, o tos detalės, kurios niekaip nesiderina su gyvenimo realybe.
Naujasis mūsų įstatymas ES valdžiai, žinoma, patiks. Be to, europarlamentarams jis nelabai ir rūpi. Kad gražiai atrodytų rinkėjams,visi vieningai balsuoja, palaikydami teisės aktus dėl gyvūnų gerovės.
Sykiu nemaža jų su malonumu stebi ispanų kruvinąją koridą. Ispanijos atstovas, viešai pasmerkęs koridą, pasirašytų sau politinės mirties nuosprendį. O pabalsavęs šeškų labui, užsidirba politinių dividendų. Tuo sykiu čia pat, civilizuotoje Europoje meistriškai, žaismingai kankinami ir nužudomi kvailiukai buliai, o publika staugia iš susižavėjimo.
Ką ten europarlamentarai... Net Bažnyčia šv. Pranciškaus Asyžiečio vardu nė piršto nepajudino, kad tos pramoginės, ritualinės žudynės būtų nutrauktos. Ispanijoje visai nukristų ir taip jau žemi jos reitingai.
Uždraustos gaidžių peštynės, kovinių šunų pjautynės, o kruvinoji korida – ne.
Girdėjau, Ispanijoje žadama nebetransliuoti koridos televizijos kanalais. Tie kanalai išsyk suspigo – dings brangiausias reklamos laikas!
Kur nebus brangiausias... Juk taip gražu žiūrėti į vis didėjančią kraujo dėmę arenoje, kada po ilgo badymo pagaliau suklumpa bulius.
... Kai matau Pamplonos gatvelėmis bėgančius žudynių link bulius, labai gailiuosi, kad dievulis nedavė jiems daugiau protelio. Juk galėtų stabtelėti ir atsukti ragus į tas pamišėlių gaujas, kurios klykdamos veja juos į mirties arenas ir vaizduoja didvyrius.
Deja, daugiau protelio buliai negaus. O ES reglamentui svarbiau šeškai. Mums – dar ir prievarta brukamos mikroschemos. Suprantu jų šalininkų argumentus – Austrijoje, Vokietijoje, Suomijoje ir kai kuriose kitose šalyse jos iš tikrųjų privalomos.
Dažnai įstatymų prievarta padeda, be jos neišsiversi. Bet ar šiuo atveju ji reikalinga – abejoju.
Na, širdį guodžia nebent tas faktas, jog pats įstatymas, jei būtų priimtas, pradėtų veikti nuo 2012 metų. Taigi apibrėžimai dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, smarkiai praplėsta to straipsnio redakcija įsigaliotų gangreit.
O mikroschemų pritaikymui dar duota laiko – pagal projektą jos būtų privalomos tik 2016 metais.
Laiko lyg ir nemaža. Gal gyvenimo realybės vėjai per tuos metus prapūs mūsų galveles?
