Nauja vizija: užsimojo atimti privatizuotus ežerus ir upes

Ežerus privatizavę savininkai galbūt jais džiaugsis nebeilgai – dalį jų valstybė siekia susigrąžinti savo nuosavybėn.

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą ir paprašė apginti viešąjį interesą, kad valstybei būtų grąžinti šeši privatizuoti ežerai ar jų dalys.

Vastelis (Vastalis), Paneikiškis ir Vaitonka Zarasų rajone, Raistežeris ir Iženas Utenos rajone ir Oklis Rokiškio rajone – šie ežerai ar jų dalys buvo privatizuoti, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) sprendimais atkūrus ar perleidus nuosavybės teises į juos, nors, pagal NŽT pateiktą informaciją, iki 1940 m. priklausė valstybei. Vandens įstatymas nurodo, kad paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra išimtinė valstybinė nuosavybė. Todėl jų negalima perleisti kitiems asmenims.

Kadangi šie vandens telkiniai ir šiandien nėra priskirti Vyriausybės nutarimu valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, todėl jie ir buvo privatizuojami. Pačios Aplinkos ministerijos siūlymas turėjo būti Vyriausybei įrašyti šiuos vandens telkinius į neprivatizuotinus pagal tam tikrus kriterijus. Tačiau jie to nepadarė.

Vida Kavaliauskienė

„Negalime likti abejingi ir nepastebėti, kas vyksta. Kreipėmės į prokuratūrą ir tikimės, kad šiuos ežerus – neįkainojamą valstybės, o kartu ir visų mūsų turtą – pavyks išsaugoti“, – sako ministras K. Trečiokas.

Kaltina Nacionalinę žemės tarnybą

Aplinkos viceministras Algirdas Genevičius teigia, kad privalu apginti viešąjį interesą, nes praeityje padaryta daug klaidų.

„Be teisminių procesų, ko gero, valstybė neapsieis norėdama susigrąžinti ežerus. Komentuojant Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus, galima būtų pasakyti, kad jie buvo atlikti, švelniai tariant, ne visai teisėtai, neatsižvelgiant į kriterijus. Yra įstatymas, kuris pasako, ar galima sugrąžinti ir privatizuoti ežerus, ar ne. Tačiau prie viso to įstatymo dar yra nemažas paketas kriterijų, kurie turi būti peržiūrėti grąžinant ežerus žmonėms. Jeigu bent vienas iš tų kriterijų neatitinka, ežeras turi iš karto būti išbrauktas iš sąrašo ir negali būti privatizuotas“, - teigė A. Genevičius.

Anot jo, dabar yra šeši ežerai, kurie pažeidžiant tvarką buvo privatizuoti, tačiau yra žiūrima ir nagrinėjama, kaip buvo grąžinti ir kiti ežerai, todėl negalima atmesti, kad jų bus daugiau: „Mes dabar susižiūrėjome, kad yra tokių privatizuotų ežerų, kur mes esame skyrę lėšas įžuvinimui pagal mūsų programas. Tai labai negera praktika, nežinau, kodėl taip „kūrybiškai“ į tai žiūrėjo Nacionalinė žemės tarnyba.“

Viceministras vidaus vandenų privatizavime įžiūrėjo negerovių, pavyzdžiui, gabalais privatizuojami upeliai.

„Įsivaizduokite - privatizuos juos ir ten nebe įbrisite arba užtvenks iš dviejų pusių. Aš abejoju, kad jeigu ežerai bus grąžinti valstybei, savininkams bus kitur grąžinti telkiniai. Tegu teismas pasako, kaip tam privatininkui arba žmogui turi būti atlyginta žala. Žinoma, kad žmogus patyrė žalą. Jam Nacionalinė žemės tarnyba sako: šitą ežerą jums galime grąžinti, o po to paaiškėja, kad to negalėjo padaryti. Tada atsakomybę turėtų nešti pati tarnyba. Žinoma, teisminiai procesai truks ilgai, tačiau mes juk turime apginti viešąjį interesą“, - sakė A. Genevičius.

Kaltės nemato

NŽT Zarasų skyriaus vedėja Vida Kavaliauskienė teigė, kad pati Aplinkos ministerija turėjo kreiptis į Vyriausybę dėl tam tikrų ežerų įtraukimo į neprivatizuotinų sąrašus.

„Įstatyme yra pasakyta: paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato Vyriausybė pagal įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Kadangi šie vandens telkiniai ir šiandien nėra priskirti Vyriausybės nutarimu valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniams, todėl jie ir buvo privatizuojami. Pačios Aplinkos ministerijos siūlymas turėjo būti Vyriausybei įrašyti šiuos vandens telkinius į neprivatizuotinus pagal tam tikrus kriterijus. Tačiau jie to nepadarė“, - sakė V. Kavaliauskienė.

Anot jos, viskas buvo padaryta pagal galiojančius teisės aktus: „Mūsų akimis žiūrint, viskas buvo padaryta teisėtai ir teisingai. Atrodo, kad čia niekam niekas neturėjo kliūti, žinoma, jeigu bus nustatyta kitaip, bus naikinami šie sprendimai. Kadangi bus nerealizuota žmonių nuosavybė, vadinasi, žmonėms reikės iš naujo teisės aktais nustatyta tvarka rinktis vandens telkinius kitoje vietoje, o galbūt pageidaus kažko kito: miško ar žemės.“

Žmonės nori nueiti pažūvauti, atsiranda trintis tarp privatininko ir žvejų. Kitas išsinuomavęs didžiulį vandens telkinį jaučiasi savininkas, nors įstatymas neleidžia jam ten drausti žvejybos, atsiranda visokių lentelių, draudimų, mokesčių, keliukų užtverimų ir taip toliau. Nesuprantu ir perkilnojimo vidaus vandenų. Jeigu žmogus turėjo kažkur Telšiuose privatizavęs vandens telkinį, arba kaip vadinu aš balą, jis atsikėlė į Trakus ir gavo ežerą kaip nuosavybę. Atsiprašau, bet kas čia per nesąmonės.

Algimantas Salamakinas

NŽT Rokiškio skyriaus vedėjas Arvydas Šarka teigė, kad šiame rajone padėtis lengvesnė, nes ežeras kol kas nėra privatizuotas.

„Pas mus tas ežeras dar nėra privatizuotas, tik ketinta ir projektuota jį privatizuoti, taigi kol kas nereikės jokių sprendimų naikinti. Teisininkai išsiaiškins, jeigu mūsų atveju jo negalima privatizuoti, mes to ir nedarysime. Kol kas sustabdėme visus procesus“, - sakė A. Šarka.

NŽT Utenos skyriaus vedėjas Eugenijus Skardžius nenoriai pakomentavo, kad viskas buvo padaryta teisėtai.

„Šie ežerai yra privatizuoti, bet nežinau ar vyks teisminis procesas, aš abejoju, ar jis galėtų vykti, nes čia nėra jokio nusižengimo. Net nežinau, kodėl dabar yra keliamas šitas klausimas, mes viską darėme pagal įstatymą ir, be to, reikia skaityti visą įstatymo straipsnį, o ne perskaityti vieną sakinį ir jį interpretuoti“, - kalbėjo E. Skardžius.

A. Salamakinas: buvo pridaryta daug nesąmonių

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas teigė, kad apskritai visi vidaus vandenys turi priklausyti valstybei.

„Tokius sprendimus vertin vienareikšmiškai teigiamai. Kada pradėjome šios kadencijos darbus aplinkos komitete, buvo mano prašymas, kad komitetui būtų pateikta nuotrauka, kaip atrodo visi vidaus vandenys, kas yra išnuomota, kas privatizuota, kad pradėtume žingsnius ir viską gražintume valstybei. Man buvo nesuprantama, kaip galima Nemuno krante 100 ar 200 metrų išnuomoti ar kitos upės krantą išnuomoti. Dar suprantu, kai išnuomoja ežerą, bet kam reikėjo išnuomoti upes? Reikia žengti drąsiai, nutraukti nuomos sutartis, nebenuomoti. Visus vidaus vandenis reikia gražinti valstybės nuosavybei. Leisti privatizuoti ežerus, upes buvo klaida ir ją reikia ištaisyti“, - kalbėjo A. Salamakinas.

Anot Seimo nario, jeigu turi iškastinį prūdą, nesvarbu kokio dydžio, tai yra tavo nuosavybė, bet tas, kas sukurta gamtos, negali būti privatu: „Žmonės nori nueiti pažuvauti, atsiranda trintis tarp privatininko ir žvejų. Kitas išsinuomavęs didžiulį vandens telkinį jaučiasi savininkas, nors įstatymas neleidžia jam ten drausti žvejybos, atsiranda visokių lentelių, draudimų, mokesčių, keliukų užtvėrimų ir taip toliau. Nesuprantu ir perkilnojimo vidaus vandenų. Jeigu žmogus turėjo kažkur Telšiuose privatizavęs vandens telkinį, arba, kaip vadinu aš balą, jis atsikėlė į Trakus ir gavo ežerą kaip nuosavybę. Atsiprašau, bet kas čia per nesąmonės.“

Politiko teigimu, žala žmonėms turi būti atlyginta, o kodėl buvo padarytos šios klaidos, atsakyti sunku.

„Žala žmonėms turi būti teisėtai atlyginta. Jeigu žmogus kažkiek investavo į tą ežerą, turėjo nuostolių, reikia paskaičiuoti ir teisėtai jam atlyginti, bet to žingsnio, aišku, per dieną nepadarysi. Žinoma, žmonės elgėsi pagal įstatymą, bet, manau, kad ežerų perkėlimas iš skirtingų regionų apskritai buvo antikonstitucinis aktas. Man yra daug nepaaiškinamų dalykų ir net pats nerandu atsakymo, kodėl tas buvo daroma.“