Šiuo metu ES šalys yra labai susirūpinusios tausiai naudoti savo gamtos išteklius ir ieško būdų, kaip mažinti jų eksploatavimą bei modernizuoti gamybą. Tai aktualu ir Lietuvai.
Siekdama išsiaiškinti, kokį poveikį išteklių gavyba ir jų naudojimas mūsų šalyje turi verslui, valstybės biudžetui ir visuomenei, taip pat įsitikinti, ar išteklių naudojimas atitinka ES keliamus tikslus, Aplinkos ministerija parengė studiją apie galimybes keisti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifus. Ši studija atlikta vadovaujantis visos Europos Bendrijos politika, kad reikia peržiūrėti „žaliuosius“ mokesčius ir taikyti ekonomines priemones, skatinančias tausiai naudoti išteklius.
Verčia susirūpinti tai, kad mūsų šalyje didėja kai kurių išteklių, ypač tai pasakytina apie durpes, eksportas. Jeigu nebus imtasi tinkamų priemonių, ateityje Lietuva gali tapti intensyviai savo neatsinaujinančius gamtos išteklius eksploatuojančia ir pigiai juos parduodančia šalimi.
Minėtoje studijoje siūlomi tarifų dydžiai skatintų tausiau naudoti išteklius. Šie pasiūlymai bus aptariami ir derinami su kitomis ministerijomis ir socialiniais partneriais, tarp jų ir nevyriausybinėmis aplinkos apsaugos organizacijomis. Ar mokesčių tarifai bus keičiami, spręs Vyriausybė ir Seimas.
Kaip sakė Aplinkos ministerijos kancleris Robertas Klovas, studijoje įvertinta, kaip mokesčio už gamtos išteklius padidinimas atsilieptų ne tik valstybės biudžetui, bet ir išteklių gavybos verslui, nuo išgaunamų išteklių priklausomoms pramonės šakoms ir galutiniam vartotojui. Išnagrinėtos kaimyninėse šalyse, kurios išgauna tos pačios rūšies išteklius, taikomos apmokestinimo sistemos.
Šios sistemos yra skirtingos – jos priklauso nuo valstybės siektinų tikslų, turimų išteklių ir visuomenės intereso saugoti kraštovaizdį. Tačiau mokestis už išgaunamus gamtos išteklius daugelyje ES šalių, kurių apmokestinimo sistemos buvo išnagrinėtos, yra didesnis nei Lietuvoje.
Rengiant studiją, galimybės didinti mokestį buvo vertinamos kiekvienam ištekliui atskirai pagal jo panaudojimo paskirtį, turimas atsargas, įtaką šalies ekonomikai ir verslui, naudą valstybei ir visuomenei. Mokesčio tikslas, kaip pažymėjo Robertas Klovas, – skatinti verslą mažinti sąnaudas, ieškoti naujų galimybių pakeisti išteklius alternatyviomis medžiagomis arba antrinėmis žaliavomis. Pavyzdžiui, vietoj dolomito naudoti, kur galima, iš statybos ar griovimo atliekų pagamintus produktus.
Vertinant tarifų dydžio poveikį verslui, atsižvelgta į įmonių pelno rodiklius, taip pat į kaimyninių valstybių išteklių gavybos politiką, kai ekonominėmis priemonėmis skatinama tausoti savus išteklius ir, esant galimybei, juos įsivežti iš kitų šalių. Kaip minėta, Lietuvos durpių gavybos pramonėje susiklostė priešinga situacija – daugiau kaip 90 proc. visų išgaunamų durpių išvežama į kitas šalis, kurios tausoja savo išteklius. Durpių paklausa užsienio rinkose nuolat auga, todėl kyla ir jų pardavimo kaina.
Pavyzdžiui, kubinis metras augalininkystei tinkamų durpių didmeninėje prekybos rinkoje kainuoja apie 8,5-9 eurus (29,35-31 Lt), o labai kokybiškų durpių – 10 eurų (34,5 Lt). Lietuvoje mokestis už išgautą kubinį metrą durpių yra 0,62 Lt ir sudaro apie 2 proc. jų pardavimo kainos. Šį mokestį padidinus iki 2 Lt, mokesčio tarifas sudarytų apie 6 proc. rinkos kainos. Pavyzdžiui, Vokietijoje mokestis už durpes sudaro nuo 6 iki 10 proc. rinkos kainos. Galutinis vartotojas, kuris rinkoje perka durpių substratą gėlėms ar daržovėms auginti, mokesčio padidinimo beveik nepajustų, nes galutinis produktas, pavyzdžiui, 20 litrų durpių substrato, pabrangtų tik keliais centais, o valstybė už išteklių naudojimą gautų papildomų lėšų į biudžetą.
Lietuvoje mokestis už statybinių žaliavų išteklius sudaro apie 3-4 proc. jų rinkos kainos, o Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje jis yra didesnis, išskyrus mokestį už dolomitą Latvijoje, nes jis prastesnės kokybės. Padidinus šį mokestį iki kaimyninių šalių nustatyto mokesčio dydžio, mūsų įmonių konkurencingumo nesumažėtų ir tai neturėtų neigiamos įtakos produkcijos paklausai.
Šio padidinimo galutinis vartotojas taip pat beveik nepajustų. Pavyzdžiui, pakrautas 6 tonų sunkvežimis smėlio galutiniam vartotojui (ne toliau kaip 30 km atstumu) kainuoja apie 150 Lt. Mokesčio už išteklius dalis sudaro tik 2 proc. jo kainos – 3 Lt. Todėl padidinus mokestį dvigubai, jo dalis galutinėje smėlio pardavimo su atvežimu į vietą kainoje padidėtų tik 3 litais.
Nors mūsų šalis turi gausius vandens išteklius, tačiau juos reikia saugoti nuo užteršimo, vykdyti monitoringą ir tyrimus. Lėšos šiems darbams skiriamos iš valstybės biudžeto.
Dabartinis mokestis – 0,06 Lt už kubinį metrą išgauto vandens – tėra simbolinis, o gautos lėšos už šių išteklių naudojimą nepadengia vandens išteklių apsaugai skiriamų valstybės biudžeto asignavimų. Išlaidos išteklių tyrimams, jų monitoringui ir apsaugai turėtų būti finansuojamos išteklių vartotojų, o ne visų kitų mokesčių mokėtojų lėšomis. Padidinus mokestį už požeminį vandenį iki 0,12 Lt/m3, mokestis už 1 litrą vandens padidėtų tik 0,00007 Lt. Pvz., jeigu 1 l vandens prekybos tinkluose kainuoja 2 litus, tai padidinus mokestį iki 0,12 Lt/m3 – šis mokestis sudarytų apie 0,00014 Lt 1 litro vandens pardavimo kainos..
Tai leidžia daryti išvadą, kad pilstomas geriamasis vanduo prekybos tinkluose neturėtų pabrangti.
Kalbat apie viešąjį geriamojo vandens tiekimą, kai vartotojai už šaltą vandenį ir nuotekų šalinimą moka apie 4 Lt/m3, padidinus mokesčio tarifą, vandens kaina vartotojui padidėtų apie 0,07 Lt/m3. Išlaidos keturių asmenų šeimai, kuri per mėnesį suvartoja apie 7 m3 šalto vandens, padidėtų tik 0,49 Lt. Taigi mokesčio tarifo padidinimas nuo 0,06 Lt/m3 iki 0,12 Lt/m3 neturėtų didelės įtakos nei verslui, nei vandens vartotojams.
Studijoje siūlomi mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifų pakeitimai sudarytų galimybes tausoti šiuos išteklius. Lietuva, kaip ir kitos ES šalys, turėtų taikyti panašias aplinkos apsaugos ekonomines priemones, padedančias tausiai naudoti išteklius ir užtikrinti, kad jų užtektų ateities kartoms.
