Miške pasipylė grybai ir uogos: kokių taisyklių privalu laikytis

 (37)
Socialiniuose tinkluose jau gausu uogų ir grybų „laimikių“ nuotraukų. Neseniai iškritęs gausesnis lietus ir, tikėkimės, pagaliau ateisianti šiluma sunokins dar daugiau miško gėrybių. Tačiau prieš strimgalviais lėkdami į mišką jų rinkti neprošal pasikartoti taisykles, kurių reikia laikytis, kad nebūtų pakenkta gamtai.
Naudotis mėlynių šukomis (dešinėje) - griežtai draudžiama
© DELFI montažas

Jautrumas gamtai mūsų protėviams buvo įaugęs į kraują. Tai liudija lietuvių liaudies papročiai, tradiciniai valgiai, etnobotanika, etnomedicina ar paprasčiausi vyresnių žmonių pasakojimai ir gyvenimiška filosofija. Taisyklių anksčiau nereikėjo – kiekvienas jas intuityviai žinojo. Tačiau šiandien visgi pasitaiko tokių, kurie ar iš nežinojimo, ar tyčia imasi veiksmų, kurie kenkia miško ištekliams. Tokiems aplinkosaugininkai primena – gali būti skiriama administracinė bauda.

Nuo senų laikų

Neabejojama, kad grybų ir uogų rinkimas lydėjo žmoniją nuo pat šios atsiradimo, tačiau su laiku šio amato tikslas ir pobūdis keitėsi.

Grybavimas ir uogavimas ypač populiarus Vidurio ir Rytų Europos šalyse (Lenkijoje, Lietuvoje, Rusijoje, Ukrainoje ir kt.) taip pat kai kur Šiaurės Europoje, Viduržemio regione, JAV. Miško gėrybių rinkimas gali būti verslas – surinkti grybai priduodami į supirkimo punktą arba pardavinėjami turguje, prie kelio; tai taip pat gali būti hobis – grybaujama siekiant pabūti gamtoje, pasivaikščioti, patirti ieškojimo ir rinkimo azartą bei pasirinkti grybų maistui, žiemai.

Peržvelgus kai kurių Lietuvos regionų tradicijas, vyravusius amatus ir verslus, atrasime tai, kad grybų, uogų bei vaistažolių verslas siekia XVII – XVIII a. Dzūkijos krašte tame amžiuje džiovintais grybais buvo atiduodama dalis duoklės kunigaikščiui ir dvarams. Jie buvo pardavinėjami aplinkiniuose turguose.

XIX a. antroje pusėje nutiesus geležinkelį, supirkėjai iš Marcinkonių, Zervynų ir kitų aplinkinių kaimų džiovintus baravykus gabendavo į Vilnių, Varšuvą, Peterburgą. Marcinkonių kaimo valstiečiai grybingais metais nebedirbdavo lauko darbų, o visą laiką skirdavo grybų rinkimui.

Grybavimo laimikis
Grybavimo laimikis
© Shutterstock

Aukštaičiai XIX a. daugiausia rinkdavo tik baravykus, vėliau ėmė rinkti bei kaip atsargas žiemai kaupti ir kitos rūšies grybus (ūmėdes, raudonviršius, rudmėses ir kt.).

Grybavimas buvo „palankus“ to meto verslas, nes bažnyčia grybavimo nelaikė darbo, todėl grybaudavo ir šventadieniais. Ir turtingi, ir vargšai Aukštaitijos krašto žmonės surinktus grybus pardavinėdavo – veždavo į Ignalinos, Salako, Utenos turgus, laukdavo supirkėjų namuose. Toliau grybai keliaudavo į Daugpilį, Peterburgą, Vokietiją, Vilnių.

Kalbant apie uogavimą, Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje iki XX a. pradžios paklausą turėjo tik spanguolės. Bruknes pradėjo rinkti XIX a. pabaigoje. XX a. pradžioje mėlyniaudavo tik sau.

Meironių ir Šuminų kaimų gyventojai pardavimui mėlynes pradėjo rinkti tik prieš I-ą pasaulinį karą.
Dzūkijoje senesniais metais taip pat didžiausią vertę iš renkamų uogų turėjo spanguolės. Spanguolės būdavo perrenkamos, supilamos ant namo aukšto ir žiemą ar net pavasarį parduodamos.

Turtingiausia – Dzūkija

„Jei ne grybai ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“ – visiems gerai žinomas posakis. Ir nebe reikalo. Kalbant apie grybus ar uogas, visuomet kalbėsime ir apie Dzūkija, kurioje šių išteklių bene daugiausiai.

Nors grybynų plotai Lietuvoje nėra tiksliai apskaičiuoti, manoma, kad biologiniai jų ištekliai yra apie 50 – 60 tūkst. t. per metus. Apie 20 proc. grybų yra nepastebima ir nesurenkama, o 50 proc. pažeidžia kenkėjai. Atmetus tą netektį iš biologinio derliaus, gautume eksploatacinį derlių, kuris sudaro apie 16 tūkst. tonų per metus. Grybingiausi kerpšiliai pušynai (80 – 120 kg/ha), o šio tipo miškų daugiausia esama Pietų Lietuvoje (ypač Dainavos girioje), Dzūkijoje.

Gamtininkas ir Aplinkos ministerijos vyr. specialistas Selemonas Paltanavičius GRYNAS.lt pasakojo, kad oficiali grybų supirkimo statistika rodo, jog daugiausiai Lietuvoje superkama voveraičių: pavyzdžiui 2012 m. supirkta 107,4 t voveraičių, 17,8 t baravykų, 14,8 t bobausių, o štai raudonikių ir rudmėsių – po 2 tonas.

Didžiausius uogynų plotus užima mėlynynai – 19, 3 tūkst. ha. ištisinių sąžalynų (53 proc. visų uogynų ploto). Avietynai sudaro 19 proc., bruknynai – 14 proc., spanguolynai – 11 proc., o žemuogynai tesudaro 0,6 proc. Šių gėrybių, kaip ir grybų, daugiausiai – Pietų Lietuvoje. S. Paltanavičiaus duomenimis, 2012 m. Lietuvoje buvo supirkta net 1494 tonos mėlynių, beveik 142 t bruknių, o štai spanguolių ir žemuogių, atitinkamai 260 ir 230 kg. „Turbūt šių uogų niekas nepriduoda ir renka tik sau. Neabejotinai jų Lietuvoje surenkama daugiau“, – svarstė specialistas.
Nors gamta dzūkams gėrybių nepagailėjo, visgi pastebima, kad čia ir daugiausiai problemų.

Mėlynės
Mėlynės
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Pastaraisiais metais yra stebimas intensyvus laukinės augalijos išteklių naudojimas. Specialistų yra spėjama, kad artimiausiais metais laukinės augalijos ištekliai bus naudojami dar intensyviau. Grybų uogų, bei vaistažolių supirkimu ir eksportu užsiimančios įmonės yra suinteresuotos plėsti savo veiklą ir šių išteklių supirkti kuo daugiau, o sunki ekonominė padėtis kaimuose verčia žmones dar dažniau lankytis miškuose. Būtent dėl to išteklių apsauga tampa tik dar svarbesnė ir kiekvienas prie to galime prisidėti laikydamiesi taisyklių.

Ką būtina žinoti?

Uogų, kaip ir kitų laukinės augalijos išteklių, naudojimo tvarką nusako Aplinkos ministro patvirtinta „Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka“.

Baudos

Naudoti gėrybių rinkimui skirtas šukas, brauktuvus – griežtai draudžiama. Dažniausiai nuo „šukų“ nukenčia mėlynės ir šie įrankiai smarkiai sužaloja augalus. Juos naudojantiems gresia baudos nuo 7 iki 28 eurų, o pareigūnams – nuo 28 iki 57 eurų. Įranga konfiskuojama. Žinoma, visuomet galite tikėtis, kad jūsų nepagaus, tačiau, pvz. Utenos regione, kasmet aplinkosaugininkai nutveria bent 10-15 tokių pažeidėjų, tad rizikuoti – tikrai neverta.

Jei būsite pagautas rezervato teritorijoje nelegaliai renkant uogas, sulauksite baudos. Ji yra nuo 80 iki 150 eurų. Jei nusižengėte ne pirmą kartą, gali tekti pakloti ženkliai didesnę sumą – nuo 230 iki 400 eurų.

Jeigu tvarka pažeidžiama grybus superkant, parduodant ar perdirbant, piliečiams gali būti skiriama iki beveik 150 eurų bauda, pareigūnams – dvigubai didesnė bauda.

Už pažeidimus, priklausomai nuo jų pobūdžio, aplinkosaugininkai gali paskaičiuoti ir gamtai padarytą žalą. Ši gali siekti nemenką 580 eurų sumą. Be to, šie reikalavimai galioja visuose Lietuvos miškuose (ir privačiuose!), regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose.

Patarimai uogautojams: palikite tokį mišką – kokį ir radote

Gamtininkas S. Paltanavičius pasakojo, kad pagrindinė visų uogų rinkimo taisyklė, kurios privalu laikytis kiekvienam uogautojui – rinkti tik visiškai prinokusias uogas. Prinokę vaisiai yra maistingiausi, sukaupę daugiausiai vitaminų ir kitų vertingų medžiagų.

„Rinkdami tik gerai nunokusias uogas mažiau pakenksime ir uogynams – rečiau juose lankydamiesi ne taip ištrypsime uogienojus ir mažiau sumindysime neprinokusių vaisių. Aš visuomet kartoju, kad mišką reikia palikti tokį, kokį jį radai – jeigu suniokosi, prilaužysi – tai gamtai prireiks kelių metų atsistatyti“, – sakė S. Paltanavičius.

Gamtininkas taip pat prisiminė ir taip vadinamus „šukuotojus“, kurie savo neatsakingu elgesiu sunaikina ištisus plotus uogienojų. „Kartais eini ir matai, kad šiemet ar pernai dideliame plote buvo aiškiai pereita su „šukomis“. Mėlynės sunaikintos, be lapų, nudžiūvusios. Gamta stipri – atsigaus po kelių metų, bet be galo liūdna matyti tokį neatsakinga elgesį. O juk kasmet iš to ploto būtų galima džiaugtis uogomis“, – apgailestavo S. Paltanavičius ir priminė, kad pamačius tokius „šukuotojus“ – nedelsiant reiktų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. „Bus pranešta aplinkosaugininkams, miškininkams ir jie tikrai sureaguos“.

Grybų rinkimas taip pat reglamentuojamas taisyklėmis
Grybų rinkimas taip pat reglamentuojamas taisyklėmis
© DELFI

Taip pat svarbu prisiminti esminę miško gėrybių rinkimo taisyklę: nepažįsti-neimk. „Nors iš tiesų nuodingų uogų Lietuvoje ne tiek ir daug, tačiau tai nereiškia, kad galima drąsiai miške skanauti bet ką. Prisivalgius nepažįstamų, neprinokusių uogų galima gerokai pakenkti sveikatai, todėl auksinė taisyklė – niekada nerizikuoti. Žinoma, nepasakyčiau, kad lietuviai nepažįsta savo miško uogų – pažįsta, jeigu eina rinkti mėlynių ar aviečių – jas ir renka, neeksperimentuoja, bet atsargumas gėdos nedaro. Juolab, kad yra ir šiokių tokių skirtumų, pavyzdžiui žemaičiai aukštapelkėse renka tekšes (į avietes panašias uogas), bet aukštaičiai apie jas nėra girdėję ir tikrai neima“, – dalinosi S. Paltanavičius.

Žemuogės. Tiesa, jei dar nespėjote paragauti žemuogių – jau gali būti ir vėlu. Paprastai liepos viduryje šių uogų gausiai nebebūna. Tačiau pavienių uogų galima rasti iki pat rugsėjo.

Žemuogės mėgsta saulėtas vietas: pamiškes, kalniukus, šlaitus, kirtavietes. Jos neauga giliai miškuose kaip mėlynės ar bruknės, nes joms reikia daugiau saulės šviesos. Tai daugiau ne pievų, o pamiškių augalas. Šlaite pirmųjų žemuogių galima ieškoti birželio viduryje.

Mėlynės. Šiuo metu lietuviai jau grįžta iš miško su mėlynių derliumi ir jų bus – iki rudens. Mėlynės mėgsta drėgnesnius miškus, žemumas. Tai spygliuočių miškų augalas – pušynų ar mišrių pušynų su eglėmis. Krūmelių galima rasti ir pelkių pakraščiuose, sausesniuose pušynuose. Pagal vietą, kurioje užaugo mėlynės, skiriasi ir skonis. Pačios skaniausios mėlynės tos, kurios užauga sausesnėje vietoje, taigi ir vėl – Dzūkijoje.

Avietės. Palankiausias metas rinkti šias uogas yra nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Lietuvoje – tai kirtaviečių augalas. Ten, kur iškerta mišką, miškininkai kovoja su avietėmis, nes jos užgožia pasodintus sodinukus, tad dairykitės tokių vietų.

Avietės
Avietės
© Romualdas Barauskas

Bruknės. Bruknių ieškoti saulėtose ir sausose vietose. Gamtininkai sako, kad ten, kur neauga mėlynės – auga bruknės. Bruknės mėgsta augti atviresnėse vietose, tačiau miškai turi būti samanoti. Jei miškai tamsūs, pavyzdžiui, eglynai ir mažai samanų, bruknių ieškoti neverta, nes tai – šviesą mėgstantis, pušynų augalas.

Spanguolės. Spanguolės yra viena vertingiausių lietuviškų uogų. Dėl jų važiuojama, braunamasi vos ne į pasaulio kraštą. Spanguolės auga minkštose kimininėse pelkėse, bet geriausius spanguolynus žino tik vietiniai gyventojai.

Patarimai grybautojams: saikas ne mažiau svarbus nei grybų pažinimas

Vilniaus Universiteto Gamtos mokslų fakulteto mikologas prof. Ernestas Kutorga priminė pagrindinę taisyklę, taikomą ne tik uogoms, bet ir grybams: „Niekuomet neimkite nežinomo grybo. Kelios grybų rūšys Lietuvoje yra mirtinai nuodingos, todėl į krepšį reiktų dėti tik tą, kurį jūs tikrai pažįstate ir esate įsitikinę, kad jį vartoti saugu. Kasmet Lietuvoje keliasdešimt žmonių atsiduria ligoninėje dėl ūmaus apsinuodijimo grybais – NERIZIKUOKITE. Kitas dalykas, ne mažiau svarbus – tai jausti saiką.

Pavyzdžiui, Lietuvoje buvo tragiškų atvejų, kai žmonės rinkę meškutes ir valgę jas kasdien – mirdavo. Meškutė šiaip jau valgomas grybas, bet kai kurie grybai turi kaupiamąjį poveikį, valgant kasdien ir nemažai, gali prisikaupti kenksmingų medžiagų, kurių maži kiekiai nekenksmingi, bet didesni – mirtini. Reikia būti atsargiems, grybais pasilepinti, pasimėgauti, pagardinti patiekalus jais, bet jie neturėtų būti ilgą laiką pagrindiniu maistu“, – teigė gamtininkas.

Kiekvienas grybautojas turi savo mėgstamų vietų. Vienas vaikšto miško pakraščiu, kitas neria kuo giliau į mišką, trečias gi vos ne atmintinai žino grybingas vietas ir miške jaučiasi it namie.

Prof. E. Kutorga patvirtino seną grybautojų išmintį: kai vasara lietinga, grybų reikia ieškoti ten, kur mažiau drėgmės: ant sausų, saulėtų kalvų, miško proskynose, atokiau nuo medžių kamienų. Ir priešingai, kai vasara karšta ir sausa, grybai auga medžių pavėsyje, po eglių šakomis, tankioje žolėje – ten, kur išsilaiko drėgmė. „Esmė, kad grybai mėgsta drėgmę. Vaisiakūnyje, tame grybe kurį renkame, net 90 proc. būna drėgmės, grybienoje (po žeme) irgi daug drėgmės – jos reikia, bet kai per daug – irgi negerai. Reikia bandyti atpažinti ir atrasti tobuliausias sąlygas“, – pasakojo mikologas.

Pradėti grybauti reikėtų kiek įmanoma anksčiau, geriausia – dar prieš patekant saulei. Tuomet ne tik grybai būna kietesni ir tvirtesni, bet ir tiesioginių saulės spindulių nebuvimas leis geriau pastebėti grybus.

Po saulės patekėjimo paieškos maršrutas turėtų būti nukreiptas taip, kad saulės spinduliai nespigintų tiesiai į akis.

Netinkamai renkamos mėlynės
Netinkamai renkamos mėlynės
© Utenos RAAD

Vaikščioti po mišką reikia lėtai, neskubant, atidžiai apžiūrint visas, tipines grybų vietas. Jeigu suradote vieną grybą, apsidairykite aplink, netgi pritūpkite – jums bus dosniai atsilyginta. Beveik visi grybai auga šeimomis, netgi kolonijomis. Nutinka ir taip, kad po vienu senu beržu galima surasti 20–30 baravykų.

Rinkitės vidutinius ir didelius sveikus grybus – nesupuvusius, nesukirmijusius ir ne per mažus. „Neimkite peraugusių, ypač suglebusių ar pradėjusių glebti grybų. Jų išvaizda rodo, kad juose jau veisiasi bakterijos, kurios pūdo grybą, juose gali labai greitai kaupiasi nuodingos medžiagos ir šiaip maistinės vertės jau nebėra. Taip pat gamtiniu požiūriu reiktų vengti ir rinkti per mažus grybus. Kai kas tokius laiko delikatesais, tačiau per maži grybai būna neišbarstę dar sporų, o tai reikalinga, kad grybiena plėstųsi, augtų ir kasmet būtų grybų. Be to, per maži grybai irgi būna nesubrandinę pilnai savo visų maistinių savybių“, – žiniomis dalijosi E. Kutorga.

Profesorius taip pat pridūrė, kad pasaulyje yra pastebimos dviejų rūšių tautos: mikofilinės ir mikofobinės. Pastarosios prisibijo grybų, vaikus nuo mažens moko grybų gamtoje nerinkti ir nevalgyti, tačiau lietuviai, kaip ir lenkai, kitos kai kurios slaviškos tautos – mikofiliniai žmonės, t. y. mėgsta grybauti, nebijo eiti į mišką, drąsiai ragauja pačių surinktus grybus. „Tai kultūriniai skirtumai, kurie seniai pastebėti. Kai kuriose šalyse tikrai nustebintumėte vietinius, jeigu eitumėte rinkti į mišką grybų, bet mums – dar nebaisu. Drąsiai mokome savo vaikus to, negaliu atsistebėti kokios didelės diskusijos vyksta socialiniuose tinkluose – žmonės gausiai dalijasi savo grybų laimikiais, klausinėja, kas kur rado, diskutuoja, kur ir kada geriau grybauti. Panašu, kad grybavimas dar ilgai išliks mums įprastu užsiėmimu“, – džiaugėsi E. Kutorga.

Nors miško gėrybės ir labai vilioja, jas rinkti būtina tausojant gamtą ir laikantis nustatytų taisyklių. Grybai ir uogos auga kasmet, tačiau, jei jie nebus renkami tinkamai, yra tikimybė, kad jų vis mažės.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Fotogalerijos

SKAITOMUMO INDIKATORIUS

157417893

Tiek kartu perskaityti* visi grynas.lt straipsniai

* Indikatoriuje skaiciuojama, kiek skaitytojai iš viso perskaite publikaciju nuo GRYNAS.lt starto (2010 gruodis)