Sovietmečiu Lietuvoje šios tradicijos buvo pamirštos, bet atkūrus nepriklausomybę, jauni medžiotojai jas atkūrė, pritraukdami ir vakarietiškos medžioklės tradicijas.
Šiuolaikinis medžiotojas, rūpinasi savo medžiojamų plotų ištekliais (žvėrių gausa), juos šeria, daro selekcine atranką, kitaip tariant, kaip ir gyvulių augintojas, rūpinasi savo „banda”. Medžiotojas, medžioja apie 60-70 proc. savo laiko. Kitas laikas skiriamas, pašarų aikštelių įrengimui, pašarų kaupimui, gyvūnų šėrimui, jų saugojimui nuo didžiausio medžiotojo ir žvėrių priešo – brakonieriaus.
Daugeliui medžiotojų medžioklė, tai ne hobis, o gyvenimo būdas, net sunku žodžiais apsakyti, kaip gera po sunkios darbo dienos išeiti į mišką, mėgautis gaiviu oru, paukščių čiulbėjimu, žvėrių skleidžiamais garsais, tada medžiotojas atpalaiduoja savo protą, mintis, susilieja su gamta, ir tampa jos dalimi.
Medžioklėje tai pat būna ir daug adrenalino, didžiausias jo antplūdis, kai pamatai žvėrį, bandai prie jo prisėlinti per šūvio atstumą, bet net 7 iš 10 kartų toks medžioklės būdas būna nesėkmingas, kadangi medžiotojas negali šauti į viską kas juda kaip mano didžioji visuomenės dalis. Dažnai būna atvejų, kai prisėlini prie žvėries tiek, kad jį gali gerai apžiūrėti, pamatai, kad jis perspektyvus ir jo sumedžiojimas negalimas, kitu atveju tokio žvėries sumedžiojimas parodo medžiotojo neišprusimą ir jo medžioklės kultūros stoką.
Sumedžiojami yra tik selekciniai ( prastai išsivystę, sužeisti, nusenę, bei trofėjiniai - pasiekę brandu amžių ) žvėrys. Ne visada medžioklė būna tokia džiaugsminga, būna atvejų, kai po šūvio žvėris yra sužeidžiamas, ir pagal nerašytą medžiotojų garbės kodeksą, negalima išvažiuoti iš medžioklės plotų, tol kol nesuradai sužeisto žvėries, arba nepadarei visko kas nuo tavęs priklauso, kad jį surastum. Tada ir prasideda „linksmybės”, kai organizuojama paieška, kuri kartais trunka ir kelias valandas. Tai ne tik nemalonu, nes žvėris kankinasi, bet ir labai pavojinga, nes sužeistas žvėris nebeturi kur trauktis ir pasiryžęs padaryti viską. Žvėries sužeidimą dažnas medžioklės klubas yra apmokestinęs, kad neatsirastu vadinamu „snaiperių”, kurie šauna didesniu nei 200 metru atstumu.
Standartinis šūvio atstumas su graižtviniu šautuvu yra 100 metru. Niekada medžioklė nebūna vienoda, ji visada išsiskiria įvykių gausa, nes tu nežinai, kokį žvėrį sutiksi, kur tu sekdamas ji nuklysi, ar kas dar atsitiks, kaip yra sakoma į tą pačią upę du kartus neįbrisi.
Medžioklė reikalauja didelės atsakomybės (nes kiekvienas paleistas šūvis yra medžiotojo atsakomybėje) greitos reakcijos, puikios orientacijos, didelio atsidavimo gamtai, bei žinoma aštraus proto. Tuo mus visus medžiotojus ir žavi medžioklė!
