Pelės, pasirodo, gali atgaivinti lietuviškų lūšių populiaciją. Bent jau taip mano Gamtos tyrimų centro mokslininkai, Aplinkos ministerijos užsakymu parengę lūšių apsaugos priemonių planą 2012–2014 m. Viena iš sudedamųjų šio planų dalių - Lietuvos miškuose įrengti „pelių bokštus“ - atgabenti šiaudų ritinių, tarp jų pripilti grūdų, o ant viršaus uždėti dar vieną šiaudų ritinį. Tokie dariniai pritrauktų pelinius graužikus, kurie savo ruožtu taptų lūšių maisto šaltiniu. GRYNAS.lt domėjosi, kiek yra efektyvus toks į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktų miško kačių gelbėjimo būdas.
Programą finansuos ES fondai
Anot gamtininko Selemono Paltanavičiaus, saugomų rūšių, tame tarpe – ir lūšies apsaugos programa, finansuojama iš ES struktūrinių fondų lėšų, buvo pradėta rengti prieš trejetą metų. Kadangi 2007 m. išleistoje trečiojoje Raudonojoje knygoje pažymėta, kad Lietuvos populiaciją sudaro apie 40 lūšių, reikėjo kuo skubiau imtis priemonių. Lūšiai išsaugoti skirtos 2 svarbios veiklos: rūšies apsauga, biotopų (aplinkos, kurios reikia tam tikros rūšies organizmui išgyventi – red. past.) gerinimas, lūšies veisimas nelaisvėje ir jauniklių išleidimas į tinkamas vietas.
Jo teigimu, dėl šios priežasties tose vietose, kur gyvena negausios lūšių vietinės populiacijos, vienu iš svarbių programos tikslų buvo sudaryti sąlygas rasti maistą bet kuriuo metų laiku.
„Mokslininkai, rengę programas ir rūšies apsaugos planus, pasiūlė Europoje seniai gyvuojančią ir ne pirmą šimtmetį medžiotojų taikomą biotechninę priemonę – pelides. Dėl nežinojimo ir profesinio nepasiruošimo kai kam ši priemonė pasirodė nauja ir net abejotina. Tiesa, nė vienas „ekspertas“ savo argumentų nepagrindė, nes tiesiog neturėjo kuo pagrįsti“, - kalbėjo S. Paltanavičius.
Lūšims išsaugoti tinkamos visos priemonės
Gamtininkas pasakojo, kad pelidės, vokiečių dar vadinamos „pelių duobe“, yra stacionariai įrengta vieta, kurioje papilama kūlimo išvalų, padedama šieno ir sudaromos sąlygos veistis peliniams graužikams. Tokios vietos gyvuoja daug metų ir tampa pelėdų, smulkiųjų kiauninių žinduolių (šermuonėlio, žebenkšties) maitinimosi vieta. Tokiose vietose kai kada gali medžioti ir lūšis, ypač gamtoje pristigus kito maisto.
Anot jo, dažnai bandoma suponuoti teiginį, kad šios priemonės yra brangios, kad lėšas būtų galima panaudoti kam nors kitam: „Tačiau mes kalbame ne apie lėšų švaistymą, o apie rečiausios rūšies apsaugą. Matyt, esant tokiai rūšies būklei, pastangų reikia kuo daugiau, o bandymas dėmesį nukreipti nuo rečiausių rūšių ir jį skirti, pavyzdžiui, vilko gausos reguliavimo problemai, kenkia šių rūšių apsaugai, jų išlikimo strategijos taikymui“, - savo nuomonę išdėstė gamtininkas.
S. Paltanavičius pabrėžė, kad už lūšies sunaikinimą baudžiama, už akiplėšišką brakonieriavimą skiriamos laisvės atėmimo bausmės. „Lūšies sunaikinimas yra įvertintas pakankamai didele suma. Tačiau to nepakanka. Kol lūšių bus tiek mažai, kad imtų trūkti atsikūrimo genetinės medžiagos, jų apsaugai ir ir išsaugojimui tinka visos priemonės“, - kalbėjo gamtininkas.
Projektą vadina pinigų išmetimu į balą
Biržų miškų urėdijos, kurioje pasiūlyta suręsti tokius „pelių bokštų“, urėdas Romanas Gaudiešius, skirtingai nei gamtininkas S. Paltanavičius, neslėpė kritiškai vertinantis tokią idėją: „Tai yra pinigų išmetimas į balą. Visi sako, kad tai yra Europos Sąjungos (ES) pinigai, bet juk ES mokame mes – tai mūsų pinigai, tik perskirstyti ES. Prie tų ES pinigų mes iš savo biudžeto turime pridėti iki 30 proc. nuo sumos. Jeigu šitoms pelėms yra skiriami 3 mln., tai 1 mln. turime skirti mes. Savo biudžeto pinigus išmetame į balą. Jokio produkto tai nekuria ir jokios naudos neduoda. Lūšis mes mylime ir be tų ES milijonų“, - savo nuomonę išdėstė Biržų miškų urėdas.
Anot pašnekovo, lūšių situacija Lietuvoje yra normali. Jų yra tiek, kiek yra. Dirbtinis pelių veisimas siekiant pamaitinti lūšių populiaciją, vargu ar padėtų.
Urėdas pasakojo, kad pagal projektą „pelių bokštus“ planuojama įrengti draustiniuose, kuriuose nėra medelių (kad pelės jų nesugraužtų), tačiau tikino manantis, kad toks sumanymas nevykęs: „Tos pelės lūšiai kaip numirėliui žvakė. Jokios naudos tai neduos. Jei vienoje vietoje padarys („pelių bokštus“) ir bus galinga lūšis, kitų lūšių neprileis, - samprotavo R. Gaudiešius. - Pačiame projekte pripažįstama, kad pelės yra tiktai papildomas maistas lūšims“.
Projekte numatomos ne tik pelidės
Nors iš pradžių Lūšies apsaugos veiksmų planą planuota pritaikyti devyniose Lietuvos teritorijose (Aukštojo Tyro, Biržų girios botaniniame draustinyje, Biržų girioje, Biržų girios Latvelių botaniniame draustinyje, Mūšos tyrelio miške, Plokštinės rezervate, Šimonių girioje, Taujėnų–Užulėnio miškų poligono Lėnio ir Žagarės miške), vėliau dėl miškų savininkų nenoro ir pasipriešinimo, 3 iš jų atsisakyta ir projektas bus įgyvendinamas tik 6 teritorijose. Tarp atsisakiusių dalyvauti šiame projekte – kalbinta Biržų urėdija.
Aplinkos ministerijos atstovai teigia, kad projektas dėl užsitęsusių viešųjų pirkimų bus pradėtas ne šiemet, o tik kitąmet. Iš viso įvairių rūšių išsaugojimui bus skirta 28 mln. litų. Iš jų 85 proc. sudarys ES parama.
FAKTAI
Lūšis (Lynx lynx) – vienintelė kačių šeimos rūšis Lietuvoje. Nuolat gyvena tik dideliuose Lietuvos miškuose (Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose; Taujėnų-Užulėnio, Kulių, Latvijos pasienyje esančiuose Rokiškio rajono ir keliuose kituose miškuose). Šiaurinės Lietuvos lūšių populiacija pasipildo iš Latvijos migruojančiais individais.
XX a. pirmojoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8-9 dešimtmetyje (apie 150-200 lūšių). Vėliau lūšių sumažėjo beveik dvigubai. Oficialios apskaitos duomenys: 1987 m. – 210, 1997 m. – 106 lūšys. Dabartinę populiaciją sudaro apie 30-40 žvėrių.
Nuo 1979 m. lūšių medžioklė Lietuvoje uždrausta. Iki tol jos buvo medžiojamos ištisus metus, 7-27 žvėrys kasmet.
