Identifikavo pagrindinius Nemuno teršėjus
Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas GRYNAS.lt pristatė Aplinkos apsaugos agentūros (AAA) atliktą tyrimą, kokia tarša patenka į Nemuną ir kas yra jos sukėlėjai. Tirtos dvi pagrindinės medžiagų grupės - azotas ir fosforas. Nustatyta, kad apie 50% azoto į Baltijos jūrą per Lietuvos upių baseinus patenka iš žemės ūkio, apie 34% lemia tarptautinė tarša, 7% - iš nuotekų valymo įrenginių, 9% iš kitų šaltinių (atmosferos, gamtinės kilmės).
Tuo metu fosforo prietaka – apie 60% tarptautinė tarša, 18% - iš nuotekų valymo įrenginių, 13% - žemės ūkis, 9% - iš kitų šaltinių.
Tyrime pateikiami teršalų procentai traktuojami kaip Lietuvos vidurkis, todėl daroma prielaida, kad panašūs taršos šaltiniai vyrauja ir kituose Lietuvos vandens telkiniuose.
D. Krinicko teigimu, azoto tarša 2002 metais, kai dar tik pradėtas finansuoti nuotekų tvarkymo sistemos kūrimas, Lietuvos vandens telkiniuose buvo gerokai didesnė. Jeigu anksčiau buvo išvaloma tik apie 21 proc. nuotekų, šis rodiklis dabar siekia net 93 proc.
„Fosforo prietakos didžiausia tarša yra tarptautinė, didelė tarša ateina į Baltijos jūrą per Nemuną. Baltarusija nėra nei Helsinkio konvencijos narė, nei pasirašiusi Baltijos jūros apsaugos projekto susitarimą, kurį mes iniciavome, taigi, ji iš esmės ir nesilaiko taršos mažinimo reikalavimų“, - aiškino pašnekovas.
Vandens telkinių tarša – tiek iš mūsų, tiek iš kaimynų baltarusių
D. Krinickas mini, kad fosforo tarša iš Lietuvos nuotekų valymo įrenginių turėtų mažėti, nes įsigaliojo ploviklių reglamentas, kuriame sumažinta leistina fosforo koncentracija skalbimo milteliuose.
Jis sutinka, kad bendrai vertinant tyrimo duomenis, galima daryti išvadą, kad Nemuną teršiame tiek mes patys, tiek mūsų kaimynai baltarusiai.
„Tiek azotas, tiek fosforas yra pagrindiniai teršalai, dėl ko yra bloga visų vandens telkinių būklė. Bendrąja prasme teršėjai yra visi – juk visi teršalai, išvalytos ar neišvalytos nuotekos patenka į vandens telkinius. Ir pati Lietuva yra teršianti valstybė, ir kitos šalys – šito dalyko paneigti neįmanoma“, - sakė D. Krinickas.
Švariausios upės – Dzūkijoje, užterštos – Šiaurės Vidurio Lietuvoje
Aplinkos būklės vertinimo departamento direktorius Mindaugas Gudas, bendrai vertindamas Lietuvos vandens telkinių būklę, įvardijo pagrindines dar likusias problemas, kurias stengiamasi spręsti.
„Žemės ūkio regionuose – Šiaurės Vidurio Lietuvoje, pietvakarinių lygumose, derlingose žemėse intensyviai vystomas žemės ūkis ir turime viršijančias nitratų normas. Kalbu ne apie geriamąjį vandenį, o paviršinį, upes, sakysime, Nevėžį, Šešupę, Mūšą. Mūšos srovė labai lėtai teka ir dėl gamtinių sąlygų, bet išsiplauna ir azoto biogenai, trąšos. Dėl nuotekų valyklų Lietuvoje padarytas didžiulis proveržis, pagrindinės miestų valyklos pastatytos ir atnaujintos, todėl didelės problemos dėl taršos kaip ir nėra. Aišku, mažose gyvenvietėse gal ir yra problemų, bet jų poveikis lokalus ir nelabai išplinta. Dideliuose miestuose, pavyzdžiui, Šiauliuose, Kulpės upelyje net ir gerai valant nuotekas, yra problemų“, - sakė M. Gudas.
Paklaustas apie švariausias Lietuvos upes, M. Gudas sutiko, kad Šventoji upė, nuo seno laikyta kaip viena švariausių, tokia ir išlieka. Tiesa, ji turi rimtą konkurentę.
„Tarp dar galimai švaresnių yra Žeimena. Manyčiau, kad ji labai švari, galbūt kai kur prie miestų kažkoks poveikis ir yra, bet iš principo ji švari. Taip pat švarios smulkesnės upės, pavyzdžiui, Lakaja“, - sakė M. Gudas. Specialisto teigimu, švariausių upių regionu galima būtų įvardyti Dzūkiją.
Turime 17 labai švarių ežerų ir 7 labai švarias upes
Savo ruožtu Aplinkos apsaugos agentūra kol kas turi Lietuvos vandens telkinių būklės monitoringo duomenis tik už 2011 metus. 2012 metų rezultatai paaiškės tik šių metų pabaigoje.
Vertinant Lietuvos ežerų būklę, 17 ežerų išskirti kaip pavyzdiniai, jų ekologinė būklė įvertinta aukščiausiu rodikliu – tai Spindžius (Trakų r.), Aviris (Druskininkai), Orija (Kalvarijos), Ilgis (Ignalina), Gailintas (Alytus), Snaigynas (Lazdijai), Luodis (Zarasai), Pakasas (Ignalina), Asalnai (Ignalina), Vajuonis (Švenčionys), Lūšiai (Ignalina), Asalnykštis (Ignalina), Pakalas (Ignalina), Vilnoja (Vilniaus r.), Šventas (Zarasų r.), Beržoras (Plungės r.) ir Kumpuolis (Zarasų r.).
Labai bloga ekologine būkle įvertinti du ežerai – Pravalas (Molėtų r.) ir Gauštvinis (Kelmės r.). Su visu tirtų ežerų sąrašu ir jų įvertinimais galite susipažinti čia.
Akcentuojamas poveikis ne žmogui, o pačiai gamtai
Upių ir ežerų ekologinė būklė pagal atliekamą Valstybinį monitoringą yra skirstoma į penkias kategorijas – labai gerą, gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą. Nors kai kuriems žmonėms labai gera būklė iškart asocijuojasi su tokio švarumo vandeniu, kurį būtų galima net gerti, M. Gudas patikslina, kad tai ne visai tiesa.
Gera būklė reiškia, kad tam tikras poveikis yra, bet jis gana nežymus, neišveda iš pusiausvyros. Labai bloga būklė reiškia, kad poveikis ekosistemoms yra labai stiprus, būklė toli nutolusi nuo natūralių sąlygų, sakykime, gali vyrauti rūšys, kurios toleruoja užterštą vandenį, o tų, kurios jautrios užterštumui, visiškai nėra arba labai mažai“, - paaiškina Aplinkos būklės vertinimo departamento direktorius M. Gudas. Anot jo, labai blogos būklės upėse ir ežeruose gali vyrauti ir chemikalai, didelės cheminės koncentracijos ir pan.
Kaip vykdomi tyrimai?
Kaip GRYNAS.lt informavo Aplinkos būklės vertinimo departamento Vandenų būklės vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Krasovskienė, upių ekologinė būklė yra vertinama pagal fizikinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus.
Paviršiniuose vandens telkiniuose yra tiriami ir pavojingų medžiagų kiekiai - sunkieji metalai, pesticidai, polichlorinti bifenilai, lakūs organiniai junginiai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, alkilfenoliai, ftalatai, pentachlorfenolis ir tributilalavas. Cheminė būklė yra klasifikuojama į gerą būklę ir neatitinkančią geros būklės.
Iš viso Nemune vandens būklė stebima šešiose vietose, o Neryje – penkiose. Kaip patvirtina J. Krasovskienė, pastarųjų metų duomenimis, Nemuno ir Neries vyraujanti ekologinė būklė – vidutinė, t. y. neatitinkanti geros ekologinės būklės reikalavimų.
Vandens užterštumas mažėja
Bendroji vandens politikos direktyva 2000/60/EB įpareigoja išlaikyti gerą vandens telkinių būklę, o tiems vandens telkiniams, kuriuose ji nėra gera, parinkti ir taikyti būklės gerinimo priemones, t. y. apriboti taršą iš sutelktosios taršos šaltinių, taikyti gerą žemės ūkio praktiką, įrengti žuvitakius ir pan.
„Vertinant ilgalaikius upių vandens kokybės pokyčius galima pastebėti, kad pastarąjį dešimtmetį stebima nežymi vandens užterštumo mažėjimo tendencija, kadangi vis rečiau paviršiniame vandenyje nustatomos teršalų koncentracijos, ženkliai viršijančios didžiausias leidžiamas koncentracijas. Tai susiję su sutelktosios taršos mažinimo priemonių įgyvendinimu, kadangi mažėja į paviršinius vandens telkinius patenkančių nevalytų ar nepakankamai išvalytų nuotekų kiekis“, - teigia J. Krasovskienė.
Jos teigimu, vandens telkinių ekologinei būklei didžiausią įtaką daro žmogaus ūkinė veikla - perteklinis ir netinkamas organinių bei mineralinių trąšų naudojimas, netinkamai įrengtos mėšlidės ir kitų veiklų žemės ūkio tarša.
