Priklausomybė nuo dujų
Dujų kainos visame pasaulyje sparčiai kyla daugiausia dėl to, kad po COVID-19 pandemijos ir blokadų vėl išaugo iškastinio kuro paklausa. Tačiau kainoms didelės įtakos turėjo ir neseniai priimtas Rusijos sprendimas apriboti dujų tiekimą Europai, kurį, ekspertų nuomone, lėmė Vladimiro Putino noras pasipriešinti Ukrainai, praneša „The Guardian“.
Jis rašo, kad Europa yra priklausoma nuo Rusijos, kuri tiekia apie 40 proc. gamtinių dujų, ir nepaisant to, kad per pastaruosius du dešimtmečius buvo plėtojama atsinaujinančioji energija, ši priklausomybė didėja, nes šalys pereina prie dujų, atsisakydamos taršių anglių. Ypač pažeidžiama yra Vokietija, kuri uždarė beveik visas savo atomines elektrines ir siekia iki 2030 m. atsisakyti anglies.
Nuogąstaujama, kad Rusija savo dujų tiekimą naudoja kaip ginklą politiniams tikslams pasiekti. Tarptautinės energetikos agentūros vykdomasis direktorius Fatihas Birolas dienraščiui pažymėjo, kad Rusija ketvirtadaliu sumažino dujų tiekimą Europai, nes didino įtampą Ukrainos atžvilgiu. „Tikiuosi, kad tai buvo tik sutapimas“, – sakė jis.
Pasekmės juntamos
Nors karas prieš Ukrainą oficialiai pradėtas ne dėl išteklių, tačiau jis turi daug pasekmių išteklių naudojimui. Rusija ginkluoja savo dominavimą Europos dujų tiekimo srityje. Priklausomybės nuo rusiškų dujų mažinimas yra neatidėliotina būtinybė, kad ES pasiektų nulinį išmetamųjų teršalų kiekį, be to, tai sumažintų Putino politinę įtaką ES.
Svarbu ir tai, kad ilgainiui, kai Europa atsisakys dujų ir sieks nulinio išmetamųjų teršalų kiekio, šio politinio ginklo vertė sparčiai mažės. Rusijos pramonė taip ir neatsigavo po komunizmo žlugimo, o jos ekonomika šiuo metu didžiąja dalimi pagrįsta iškastinio kuro eksportu, o didžiąją likusią dalį sudaro nuo energijos priklausantys mineraliniai ištekliai, pavyzdžiui, geležis, plienas, aliuminis ir kiti metalai, taip pat žemės ūkis, rašo „The Guardian“.
Dienraščio teigimu, keturi iš dešimties Rusijos federalinio biudžeto rublių iki pandemijos buvo gaunami iš naftos ir dujų, kurios 2019 m. sudarė 60 proc. Rusijos eksporto. Kremliaus strategai turėtų suprasti, kad ilgainiui pasaulinis perėjimas prie grynojo nulio kelia grėsmę visam Rusijos ekonomikos pagrindui ir pasaulinei įtakai.
Istoriškai didžioji Europos dalis buvo labai priklausoma nuo anglių, kuriomis buvo gaminama elektros energija ir šildymas. Nuo 2004 m. atsinaujinančiosios energijos gamyba išaugo daugiau nei dvigubai ir 2020 m. pasiekė 22 proc. galutinės energijos gamybos.
Tačiau tuo pat metu sumažėjo branduolinės energijos dalis – nuo maždaug trečdalio ES elektros energijos 1995 m. iki maždaug ketvirtadalio šiuo metu. Po 2011 m. įvykusios avarijos Japonijos Fukušimos atominėje elektrinėje tuometinė Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskelbė apie „Energiewende“ – energetikos pertvarką, pagal kurią bus uždaryti visi šalies reaktoriai.
Tai padidino Vokietijos dujų poreikį, o panašūs perėjimai nuo anglies ir mažesnio išmetamųjų teršalų kiekio kitose šalyse, įskaitant ir Jungtinę Karalystę, kuri, nepaisant Šiaurės jūroje išgaunamų dujų, yra grynoji dujų importuotoja, dar labiau padidino šią priklausomybę.
Geopolitikos ir klimato klausimai – neatsiejami
Britų nacionalinis dienraštis rašo, kad šios priklausomybės geopolitinės pasekmės ir poveikis klimatui dabar yra nepaneigiami.
Jis cituoja buvusį Clintono Baltųjų rūmų patarėją klimato klausimais, dabar dirbantį Progresyvios politikos institute Vašingtone, Paulą Bledsoe, kuris sako: „Prireikė dabartinės krizės, kad Vokietija ir ES suprastų, jog jos priklausomybė nuo rusiškų dujų yra geopolitinis ir klimato košmaras, iš kurio jos pagaliau turi pabusti. Priklausomybės nuo Rusijos dujų mažinimas yra didžiulė klimato ir moralinė būtinybė, kuriai Europa turi teikti pirmenybę.“
Praėjusį lapkritį Glazge vykusiame Jungtinių Tautų (JT) aukščiausiojo lygio susitikime dėl klimato kaitos (COP 26) Rusija buvo beveik nepastebima iki to, kai netikėtai viešai įsipareigojo iki 2060 m. pasiekti nulinį grynąjį šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tačiau Kremlius šio tikslo detales paliko neaiškias ir nerodė jokių ženklų, kad atnaujins Rusijos įsipareigojimus dėl 2030 m. išmetamųjų teršalų kiekio, kurie yra labai svarbūs siekiant apriboti pasaulinės temperatūros kilimą iki 1,5 C.
Šie metai yra labai svarbūs klimato diplomatijai, nes visų Glazge dalyvavusių šalių įsipareigojimų vis dar nepakanka 1,5 C tikslui pasiekti, o Tarybai pirmininkaujanti Jungtinė Karalystė tikisi didelės pažangos iki kito JT klimato susitikimo Egipte šį lapkritį. Rusijos pozicija dėl Ukrainos neabejotinai turės įtakos šioms diskusijoms, be kita ko, dėl to, kad bet koks konfliktas sutelks dėmesį į atsisakymą naudoti iškastinį kurą, rašo „The Guardian“.
JAV Tuftso universiteto Fletcherio mokyklos dekanė ir JT generalinio sekretoriaus patarėja klimato klausimais Rachel Kyte dienraščiui sakė: „Vakarai turi reaguoti į šiurkštų Putino tarptautinės teisės pažeidimą griežtomis sankcijomis, kad priverstų Maskvą pakeisti savo veiksmus. V. Putinas mano, kad jis labiausiai apsaugojo Rusiją nuo sankcijų, tačiau Rusija kasdien uždirba šimtus milijonų dolerių iš naftos ir rafinuotų produktų pardavimo, dar daugiau – iš dujų ir naudingųjų iškasenų pardavimo.
„Kuo greičiau atpratinti nuo jų yra vienas iš kelių, kuriuo gali pasinaudoti Vakarai. Tiesą sakant, tai, kad Putinas supranta, ką dekarbonizacija reikštų Rusijos energijos eksportui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu, gali būti veiksnys, lėmęs Putino puolimo prieš Ukrainą laiką dabar“, – teigia ji.
Anot jos, norint pasiekti nulinį išmetamųjų teršalų kiekį ir užkirsti kelią didžiausiems klimato kaitos padariniams, būtina nutraukti iškastinio kuro naudojimą. Tačiau šis pokytis taip pat sukels geopolitinę įtampą, nes didžiosios pasaulio iškastinio kuro eksportuotojos – Rusija, Saudo Arabija ir kai kurios kitos Artimųjų Rytų šalys, Lotynų Amerikos naftos gamintojai, Australija – pradės ekonomiškai pralaimėti.
Krizė Ukrainoje rodo, kad bent jau kai kurios iškastinio kuro gamintojos gali nenorėti be kovos atsisakyti politinių svertų, kuriuos jos įgyja dėl savo išteklių.
