Lietuvos saugomų teritorijų plotas – beveik 16 proc. visos šalies teritorijos. Čia saugoma ir prižiūrima tai, kas vertingiausia Lietuvoje – išskirtiniai gamtos kampeliai, nykstančios augalų ir gyvūnų rūšys, tradicinis Lietuvos kraštovaizdis, įspūdingas kultūros paveldas, senieji papročiai. Viso to pasižiūrėti kasmet į saugomas teritorijas atvažiuoja apie 3,3 mln lankytojų.
Saugomos teritorijos Lietuvai turi ir didelę ekonominę reikšmę – metinės gamtos turizmo pajamos šalies mastu įvardijamos nuo 35 iki 305 mln. eurų. Lietuvos gyventojų fizinio aktyvumo skatinimas leidžia sutaupyti apie 700 mln. eurų. Lietuvos gyventojų nuomone, aplinkos įtaka gyvenimo kokybei užima 5 vietą iš 11 kriterijų. Viena pozicija aukščiau nei pasaulio vidurkis.
Visą šią svarbią sistemą - saugomas teritorijas – šalyje prižiūri apie 400 darbuotojų. Arba vidutiniškai 6-7 darbuotojai regioniniame parke, ir 27-28 darbuotojai nacionaliniame parke. Nuo 2008 m. krizės, kurios metu buvo sumažintas valstybės tarnautojų darbo užmokestis, saugomų teritorijų darbuotojai dirba už tas pačias kuklias algas. Apie teigiamą pokytį nekalbama jau daug metų. Tiksliau - aštuonerius. Tačiau ne tai svarbiausia.
Nuo pat 2008 m. tiek Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, tiek visų saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai yra priversti kasmet eiti neapmokamų atostogų. Nei ilgam, nei trumpam – maždaug mėnesiui. Todėl, kad net ir tam kukliam darbo užmokesčiui nėra skiriama pakankamai lėšų.
Tie metai, kai galiausiai, prieš Kalėdas, papildomų lėšų darbo užmokesčiui atrandama, nacionalinių ir regioninių parkų direkcijose tampa švente. Tačiau kitiems metams prasidėjus, tas pats aštriai išgaląstas Damoklo kardas vėl kabo virš aplinkosaugininkų galvų. Ir dirbant kasdienius darbus, planuojant naujas veiklas ir projektus, sugrįžta nusivylimo, netikrumo ir apatijos jausmais.
Ši situacija – tarsi vieša paslaptis. Visi, ypač Aplinkos ministerija, šią situaciją žino. Nurodant lėšų poreikį kitiems metams, dokumentuose saugomų teritorijų direkcijų finansininkai yra priversti įrašinėti ne realią darbo užmokesčiui reikalingą sumą, o vis tą pačią, jau aštuonerius metus skiriamą. Tai yra - deficitinę. Savaime suprantama, metų pabaigoje atsiranda neatitikimas tarp realybės ir popieriuose nurodytų skaičių. Tuomet pasiūloma išeitis – eiti neapmokamų atostogų arba ieškotis galimybių gauti nedarbingumo pažymėjimą.
Saugomose teritorijose – nacionaliniuose, regioniniuose parkuose ir rezervatuose – dirba daug idealistų. Tiesą pasakius, turbūt vieni idealistai, kurie jau aštuonerius metus kenčia tokią situaciją. Per tuos metus saugomų teritorijų direkcijos labai pasikeitė – tapo modernesnės, atviresnės lankytojui, kūrybiškesnės, profesionalesnės. Išplėtė, ir kasmet plečia savo teikiamų paslaugų ir vykdomų veiklų spektrą.
Daug metų dalis direkcijų dirba ir savaitgaliais – aptarnauja vis didėjančius srautus parkų lankytojų centruose, atlieka gyvosios gamtos monitoringą, veda žygius ir ekskursijas, organizuoja renginius. Už vasaros savaitgalius, praleistus darbe, jokio papildomo užmokesčio darbuotojai negauna. Vietoje darbe praleisto šeštadienio jiems skiriamas laisvadienis kokią kitą dieną. Tiesa, dažnai neįvertinama, kad kiti šeimos nariai savaitės viduryje tokių laisvadienių neturi. Tad vasarą laiko kokybiškam poilsiui ir šeimai (dažnai dirbant kas antrą ar trečią savaitgalį) lieka labai mažai. Be to, pačiame darbymečio įkarštyje tie laisvadieniai kai kada lieka nepanaudoti, nes darbų šiuo sezonu parkuose netrūksta.
Tačiau visa tai lieka neįvertinama. Dar daugiau - pasigirsta kalbų, kad skirstant 2016 m. biudžetą, saugomoms teritorijoms jis bus sumažintas dar 10 proc. Tiesa, tarsi išeitis pateikiamas pasiūlymas – šį procentą bus galima nubraukti arba nuo darbo užmokesčio fondo, arba nuo lėšų, skirtų direkcijos išlaikymui ir jos veiklų organizavimui. Ką tai reiškia? Arba dar vienas mėnesis neapmokamų atostogų darbuotojams, arba dar mažesnis lėšų kiekis teritorijos priežiūrai, senstančios infrastruktūros remontui, gamtosauginiams projektams ir t.t. Kurį variantą turėtų pasirinkti darbuotojai, norintys dirbti gamtai ir žmonėms, tačiau taip pat – oriai, nejausdami nuolatinio nepritekliaus?
Tiesa, keli finansinės duobės sprendimų būdai jau pasiūlyti. Pirmasis – tai Saugomų teritorijų lankytojų bilietai. Jų per gerą 2015 m. pusmetį įsigyta labai įvairiai – daugiau vienuose parkuose, žymiai mažiau – kituose. Tačiau tai - vis vien didelė paspirtis direkcijoms, neturinčioms lėšų tvarkyti senstančią infrastruktūrą. Už tokį palaikymą ir supratimą parko direkcijos yra nuoširdžiai dėkingos sąmoningiems lankytojams. Tiems paprastiems žmonėms, kurie nėra atsakingi už tokią situaciją ir neturėtų būti pagrindiniai jos sprendėjai.
Antrasis sprendimo „būdas” – grąsinimai reorganizuoti saugomų teritorijų sistemą. Apjungiant dabar egzistuojančias direkcijas į stambesnius juridinius vienetus. Tai, be daugybės kitų neigiamų dalykų, reikštų ir sudėtingesnį biurokratinį aparatą, mažesnes galimybes pritraukti papildomas lėšas, inicijuoti ir vykdyti įvarius, taip pat ir ES finansuojamus projektus. Be to, tai reikštų ir dalies darbuotojų atleidimą, dalies – perkvalifikavimą, dalies algų sumažėjimą. Galiausiai net ir atlikus skaičiavimus paaiškėja, kad įvykdžius reorganizaciją lėšų būtų sutaupoma minimaliai, o jų trūkumas vis vien išliktų. Taigi – problema liktų.
Nepateikdama savo aiškios nuomonės ir strategijos šiuo opiu reorganizacijos klausimu, Aplinkos ministerija taiko tam tikrą psichologinį spaudimą. Jau ne vienerius metus saugomų teritorijų sistemos darbuotojai dirba baimės ir nežinios aplinkoje, nes reorganizacijos klausimais yra informuojami neišsamiai, epizodiškai ir dažniausiai jau priėmus tam tikrus sprendimus. Todėl nenuostabu, kad bijodami nelogiškų ir nenuoseklių Aplinkos ministerijos veiksmų, parkų darbuotojai yra linkę neaštrinti situacijos ir tyliai kęsti neteisybę. Ir pasistengti ramiai ir su meile dirbti kasdienį savo darbą. Lietuvos gamtai ir žmonėms.
Tačiau šiemet aplinkos ministrui oficialiai pasveikinus visus medžiotojus Šv. Huberto dienos proga, saugomų teritorijų sistemos darbuotojai prašo pagaliau prisiminti ir juos. Ir artėjant naujiems metams būti sąžiningu ir drąsiu spręsti gal ir nematomą, bet skaudžiai pūliuojančią Aplinkos ministerijos žaizdą.
Po aštuonerių metų sakome – jau pats laikas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
