Sausuoju metų laiku didesniu greičiu automobiliui važiuojant žvyrkeliu už jo lieka dulkių kamuoliai. Mokslininkai juos vadina kietosiomis dalelėmis. Kartais dulkių debesys paskandina visą mažesnę gyvenvietę. Aplinkos apsaugos agentūros teigimu, tyrimai, galintys nustatyti kietųjų dalelių koncentraciją šalia žvyrkelių, niekad nevyko, panašu, kad nevyks ir ateityje.
Nepaisant to, institucija gyventojus guodžia esą žvyrkeliai gamtai ir žmonėms žalos nedaro. Mokslininkų požiūris nevienareikšmiškas: vieni sako, kad padėtis pernelyg dramatizuojama, kiti – dulkes nuolat kenčiantiems grasina plaučių vėžiu.
Aplinkos apsaugos agentūros Oro kokybės vertinimo skyriaus vedėjo Donato Perkausko įsitikinimu, nors šalia žvyrkelių oro tarša ir netiriama, tai netrukdo daryti prielaidos, kad gyventi šalia jų nėra pavojinga.
Anot jo, žvyru padengtuose keliuose eismas nėra intensyvus, todėl esą tyrimų daryti neverta: ,,Pagrindinės automatizuotos monitoringo stotys yra miestuose. Žvyrkelių belikę, žinai, kaimo vietovėse. Kas tau matuos tenai, kas pinigus leis? Niekad matavimas ir nevyko. Žvyrkelis sukelia trumpalaikį efektą: pravažiavo mašina, nuėjo dulkės ir viskas. Ką, tamsta, žadi tirti ir analizuoti? Nieko ten nerasi. Gal jos (dulkės – aut. pastaba) žolių augimui ir trukdo, bet tos žolės prie kelio gal ir nereikalingos. Kur jūs matėt vieškelį, kuriuo nepertraukiamai važinėtų mašinos? Aš tokio nežinau.“
Mokslininko nuomone, žvyrkelių dulkės žmogui itin pavojingos
Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto dr. Audrius Dėdelė mano, kad žvyrkeliais lekiančių automobilių sukeltos kietosios dalelės poveikį gamtai, o ypač žmonėms, daro.
,,Pavojingiausios smulkiausios kietosios dalelės. Jos gali per plaučių alveoles patekti į kraują, sukelti astmą. Taip pat gali atsirasti rimtesnių ligų, susijusių su oro tarša, pavyzdžiui, plaučių vėžys. Jautriausia grupė yra vaikai ir senyvo amžiaus žmonės. Ribinė vertė – 50 mikrogramų oro m³ per parą. Ji yra nustatyta darbingo amžiaus žmonėms. Vaikams ir pagyvenusiems gali būti pavojinga ir mažesnė ribinė vertė“, – teigia mokslininkas.
Žmonės, gyvenantys šalia žvyrkelių, priklauso padidėjusios rizikos zonai, kadangi sausą vasaros dieną nuolat pakeliamos kietosios dalelės. Dėlto gyventojams rekomenduojama gyvenamąją aplinką apsodinti medžiais, taip pat žemesniais augalais, nes šie sulaiko kenksmingų medžiagų skvarbą.
Nepigūs tyrimai, leidžiantys nustatyti žvyrkelių sukeliamą oro taršą, dėl per mažo gyventojų skaičiaus šalia vieškelių Lietuvoje nevykdomi, tačiau A. Dėdelės nuomone, galima nuspėti, kad tiek šalia vieškelių žaliuojančius augalus, tiek netoliese gyvenančius žmones veikia didelė kietųjų dalelių koncentracija.
Apdulkėjusios daržo gėrybės nepavojingos?
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos Inžinerijos fakulteto doc. dr. Agnė Kazlauskienė mano priešingai – gamtai esminių problemų žvyrkeliai nekelia. Jos nuomone, didžiausia tokių kelių bėda – šalia jų gyvenantiems žmonėms keliamas diskomfortas.
Nepaisant to, mokslininkė teigia, kad ant gyvenamųjų namų langų nusėdančios ir į patalpas besiveržiančios dulkės ,,nėra sveika, nes žmogus jų įkvepia į plaučius“. Taip pat gali atsirasti alerginių reakcijų, nes kietosios dalelės yra linkusios pritraukti žiedadulkes.
A. Kazlauskienė sako, kad nuplovus netoli žvyrkelio užaugusias daržoves, prisirpusias uogas ar prinokusius apdulkėjusius vaisius, galima valgyti.
Vis dėlto mokslininkė neatmetė galimybės, kad šalia dulkėto kelio ganant gyvulius per mėsą ar pieną į žmogaus organizmą gali patekti kenksmingų medžiagų.
A. Kazlauskienė: žvyrkelių pakelės – neužterštos
Žvyrkeliuose sukeliamos ne tik dulkės, kaip ir kituose keliuose iš automobilių į aplinką patenka sunkieji metalai. Atlikus tyrimą jų galima aptikti ne tik šalia kelio – vėjas kenksmingas medžiagas gali nunešti kur kas toliau.
Nepaisant to, anot mokslininkės, šalia vieškelių padidėjusi sunkiųjų metalų koncentracija taip pat nenustatyta: ,,Mes atlikome daug tyrimų. Kadangi žvyrkeliais pravažiuoja sąlyginai nedaug automobilių, jų pakelės tikrai nėra užterštos sunkiaisiais metalais. Tai tikrai nėra problema. Gali būti pavieniai atvejai, jeigu žvyrkelis yra prie kito taršos šaltinio. Ten gyvenantiems žmonėms taip pasakius, jie supyktų ir sakytų, kad nusišnekat.“
Lietuvoje naudojamos dulkėtumą mažinančios medžiagos – dažniausiai kalcio chloridas arba naftos emulsija. Jų naudojimą lemia medžiagų kaina, žvyrkelio geografinė padėtis ir jo grunto sudėtis.
A. Kazlauskienės žodžiais, naudojamų cheminių medžiagų poveikis gamtai didelio poveikio neturi, ,,nes tos medžiagos toli nuo žvyrkelio nėra išplaunamos – lieka ant žvyrkelio dangos arba susikaupia grioviuose“.
