Besidomintieji ekologiškais produktais nelabai kur tegali pasiskaityti, kas tai per produktai, kas juos užaugina Lietuvoje.
Dvylika metų buvau atsakingas už ekologinę gamybą Lietuvoje – nuo pat pirmųjų teisės aktų rengimo, daug bendravau ir su mokslininkais, ir su ūkininkais, rašiau. Tad siūlau skaitytojui trumpą apžvalgą, parengtą pagal savo leidinius, „Ekologija ir etnologija“, „Gyvenamoji aplinka ir ekologija“, „Sveika mityba ir ekologiškas maistas“, įvairias kitas publikacijas ir oficialius šaltiniu.
Šiaurės Lietuva
Giliausias šaknis ekologinė gamyba, žinomo Lietuvoje ekologinės gamybos entuziasto Almono Gutkausko ir jo bendraminčių pastangų dėka, įleido šiaurinėje Lietuvoje plytinčiose Upytės ir Žemgalos žemėse. Daugiau nei prieš dvidešimt metų grupė entuziastų ėmėsi iniciatyvos plėtoti Šiaurės Lietuvos karsto regione, kuriame gausybė požeminio vandens išplautų urvų ir smegduobių, tausojamąjį ir ekologinį žemės ūkį, kol 1993 m. ekologiniam žemės ūkiui šiame regione koordinuoti buvo įsteigtas fondas „Tatula“. Nemažai talkino A. Gutkauskui buvęs Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Rinkevičius. Plėtoti ekologinę žemdirbystę šiame krašte jam padėjo ir tuometinis Biržų rajono meras Vytautas Zurba. Taip, šis ūkininkas puikiai derina meilę gamtai su pažangiu požiūriu į ekologinę gamybą kaip į verslą: vienais metais jis traktorių naują pirko, kai po jo senojo traktoriaus variklio dangčiu paukščiai lizdelį susisuko ir paukščiukus išsiperino...
Garsus ir Vitalijos Morkūnienės ūkis, įsikūręs Pasvalio r., Trajoniškio kaime. Kaip ir būdinga ūkiams, auginantiems daržoves, plotu tai nedidelis, nesiekiantis nė 7 hektarų ūkis, tačiau tai, kad visoje žemėje auginamos daržovės, daug pasako, nes daržovių auginime – didžioji darbų dalis atliekama rankomis. Tolyn nutįsusios bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų vagos... Ir derliai čia neprasti: morkų užauginama iki 30 t/ha,bulvių – 20 t/ha, burokėlių – 23 t/ha, kopūstų – 25 t/hair pan. Dėl daržovių realizavimo, o svarbiausia – produkcijos saugojimo vargo ūkininkė neturi, nes reikalui esant, ji išsinuomoja šaldytuvus čia pat įsikūrusioje „Mūsų sodžiaus“ bendrovėje.
Malonu aplankyti ir Virgučio Cibo ūkį, esantį Rimgailių kaime, netoli Biržų. Tai jau stambokas, per 600 ha siekiantis, ekologinės augalininkystės ūkis, kuriame yra visa pažangiausia technika,džiovykla, sandėliais. Lankant šio ūkininko laukus, akį patraukė ne tik tvarkingos apsaugos juostos, bet ir gražiai nušienautos pakelės, kas dar nedažnai pas mus pasitaiko. O ir laukai tvarkingi, piktžolių beveik nematyti. Su produkcijos realizavimu šis ūkininkas vargo neturi – grūdai realizuojami pagal iš anksto sudarytas sutartis su supirkėjais. Tačiau šis ūkininkas, kaip ir dauguma ekologiškai ūkininkaujančiųjų, „vien duona sotus“ negali būti – ir jis pats, ir pas jį dirbantys žmonės jėgas atgauna puikiame poilsio kampelyje su baseinėliais ir gėlynais...
Neapsakomas jausmas užlieja širdį apsilankius Romos Mačienės „bičių karalystėje“. Ginkūnuose netoli Šiaulių gyvenanti R. Mačienė ekologiškai bitininkauja jau daug metų, o jos žinioje - per 100 bičių šeimų. Užėjus į sodybą, nosį kutena visokiausių rūšių medaus kvapas, o gausybė žvakių ir žvakelių, ir kitų įvairiausių vaško dirbinių traukte traukia... Tuo metu Romos bitynai slypi truputį tolėliau nuo namų dunksančių miškų tankynėje, už kokių 30 kilometrų nuo gyvenvietės. Čia, nuošalaus miško prieglobstyje, tai jau tikra bičių karalystė, o trys vienas netoli kito įkurdinti bitynai aprūpina medumi ir kitais bičių produktais ne tik aplinkinius gyventojus, kaimynus - R. Mačienė sėkmingai parduoda savo produkciją įvairiose mugėse, kur ją dažnai lydi nepakeičiama pagalbininkė - jaunėlė dukrytė.
Vakarų Lietuva
Žemaitija. Kur bepažvelgsi – vis kavos kalvelės ir labai nedaug kur lygumų berasi. Todėl ir ūkininkavimas čia turi savo specifiką – čia bene daugiausia ekologinės gyvulininkystės ūkių. Ir ne bet kokių,o pažangių, su naujausiomis našiomis technologijomis.
Vienas tokių - Egidijaus Gečo, gyvenančio Teneniuose, Šilalės r., ūkis. Paveldėjęs iš tėvo nemažai žemės, Egidijus sugrįžo į gimtuosius kraštus ir ūkį dar gerokai padidino ir jau kelinti metai tose apylinkėse plėtoja ekologinę gyvulininkystę. Šiuo metu jo ūkis siekia pustrečio šimto hektarų, ūkyje ganosi 305 sertifikuoti galvijai, iš kurių 176 melžiamos karvės. Tai tikrai vienas pažangiausių ūkių visoje Lietuvoje, turintis kelis šaldytuvus pienui, kitas naujas technologijas, o gyvulių gerovę užtikrina ir pašarų įvairovė: pašarai žiemai ruošiami tiek rulonuose, tiek tradicinėse siloso duobėse.
Pavažiavus truputį piečiau, Kentrių k. netoli Pagėgių, akį patraukia ekologinės gamybos plotus žyminčios apsauginės juostos. Tai - nemažas Romualdo Mančo ekologinės pienininkystės ūkis su be galo patrauklia, įdomiai ir išradingai įrengta sodyba. Tai uždaro gamybos ciklo ūkis: čia gyvuliai šeriami savo ūkyje užsiaugintais pašarais. Tačiau ne tai svarbiausia – šis ūkininkas ne tik realizuoja savo pieną kaip ekologišką, bet yra ir vienas iš sugebančių pasiderėti dėl kainos.
Telšių krašte entuziazmu žavi per 100 ha plote nuo 2001 m. ekologiškai ūkininkaujantis Albinas Slavinskis. Uždaro ciklo mišrus A. Slavinskio ūkis, esantis prie Rainių k. Viešvėnų sen., Telšių r., pasižymi tvarkinga ferma su pagalbinėmis patalpomis, gera pieninių galvijų banda, o svarbiausia – šio ūkio savininkas yra ekologiško pieno realizavimo kooperatyvo „Ekopienas“ įkūrėjas ir vadovas. Pažymėtina, kad jis pilnas naujų idėjų: jo iniciatyva „Ekopienas“ pradėjo asociacijos pagrindais dirbti kartu su „Ekotikslu“.
Savotiškai įdomus Alberto Šiurnos 104 ha dydžio mišrus ekologinės gamybos ūkis, esantis Sasnalaukio k, Skaudvilės sen., Tauragės rajone,kuris taip pat specializuojasi mėsinėje galvijininkystėje. Tai – patyręs šioje srityje ir visa širdimi atsidavęs darbui ūkininkas,ekologinės gamybos principais dirbantis jau nuo 2000 metų. Jo ūkis tvarkomas uždaro gamybos ciklo principu, t. y., pašarus savo augintiniams pasiruošia pats. Beje, nemažai dėmesio jis skiria ir sodybai puošti. Vienintelis trūkumas yra tai, kad šio ūkininko valdas kerta automagistralė, todėl kartas nuo karto jam tenka gyvulius iš ganyklos į fermą ar priešingai pergabenti autotransportu....
Netoliese,Šilalės r. Kontautalių k., įsikūręs įspūdingas Rimanto Rimkaus mišrus augalininkystės – gyvulininkystės ūkis,specializuotas mėsinių galvijų auginime. Tai nemažas, 354 ha ha,uždaro ciklo ekologinės gamybos ūkis, kuriame akį patraukia ne tik nauja vakarietiška technika, bet ir laikomų galvijų įvairovė: holovejai, heilandai ir kitų veislių galvijai rupšnoja žolę jo ganyklose. Ūkininkas nepamiršta ir savo veiklos pradžios: jaukioje poilsinėje jis saugo savo pirmojo veislinio buliaus galvos iškamšą.
Nors šiaurinėje Žemaitijoje klimato sąlygos žemdirbių ir nelepina,tačiau čia gilias tradicijas turi ekologinė daržininkystė ir sodininkystė. Daržovėmis neseniai garsėjo ir Vidmanto Donielos 310 ha ūkis, Skuodo r., Milvydžių k., kuris dabar pasuko lauko augalininkystės kryptimi. Tačiau labiausiai žavi šio ūkininko išradingumas. Jis pats konstruoja jam reikiamą ir kolekcionuoja senovinę techniką, o jo sodyba - tai muziejus po atviru dangumi. Čia eksponuojama įvairiausios senovinė technika, atskirą ekspoziciją sudaro senovinės siuvimo mašinos, o vežimų vežimaičių...
Sodininkystės kryptimi žengia ir netoliese, šalia Kaunatavo k. esantis 272 ha Remigijaus Gailio sodininkystės ūkis. Nors pats ūkininkas gyvena truputėlį tolėliau – Alsėdžiuose, tai netrukdo pavyzdingai tvarkyti sandėlius, gražiai puoselėti uogynus ir sodus. Tačiau svarbiausia - tai į šio ūkininko pažangus požiūris į ekologinę gamybą kaip į verslą. Nors jis turi įsirengęs modernius šaldytuvus sodų gėrybėms laikyti, tačiau šis ūkininkas, dirba kooperacijos pagrindais bendrai su Feliksu Šlėve, turinčiu beveik 40 ha uogininkystės – sodininkystės ūkį Radviliškio r. Pastarasis ne tik nuo 2005 m. pats ekologiškai ūkininkauja, bet ir turi kelis milijonus litų kainavusius naujus vakarietiškus šaldytuvus, skirtus vaisiams ir uogoms laikyti. Jų dėka ne tik pats ūkininkas išvengia produkcijos realizavimo problemų, bet ir padeda kitiems verslo kolegoms. Kaip matome, šiais laikais kelių dešimčių kilometrų atstumas verslui neturi didelės reikšmės – daigus leidžia visą Lietuvą apimanti kooperacija.
Galima paminėti Žemaitijoje ir nemažai kitų gerų pavyzdžių, plėtojant ekologinę gamybą, jos kooperavimą. Didelį darbą nuveikė buvusi Grikštaičių žemės ūkio bendrovės vadovė Elena Domarkienė,viena pirmųjų sertifikavusi bendrovei priklausančias valdas. Vėliau ji bendrovės bazėje įkūrė VšĮ „Ekologinio ūkininkavimo centras“, kuri organizavo ūkininkų mokymus visoje vakarinėje Lietuvos dalyje. Drąsiai šiuolaikine kryptimi žengia ir tautiškųjų tradicijų puoselėtojas raseiniškis Marius Čekavičius, kuris vienas pirmųjų pradėjo prekybą ekologiškais produktais internetu. Dabar šis ūkininkas turi kilnų tikslą – populiarinti vietinių gyvulių veisles, todėl jis pradėjo auginti ir gausinti žemaitukų veislės arklių bandą.
Svarbiausia - ugdyti vartotoją
Apie ekologinės gamybos technologijas leidinių nemažai, neblogą informaciją pateikė DELFI svetainėje prof. V. Žekonienė. Tačiau ši informacija gana akademinė ir daugiau orientuota į ekologiškų produktų gamintojo švietimą, o ar tokia informacija šiuo metu reikalingiausia? Juk didžioji dalis žemdirbių yra baigę specialius mokslus ir produkcijos prigamina pakankamai. Svarbiausia šiuo metu – ugdyti vartotoją, nes didžiausias vargas - su produkcijos realizavimu.
Kitas klausimas: ar vartotojai gali būti tikri, kad jie perka tikrai ekologišką prekę? Reikia pažymėti, kad ekologiška produkcija visame pasaulyje yra griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama. Daugelis pasaulio valstybių turi savo ekologiškų produktų sertifikavimo tarnybas, o kai kuriose šalyse ir ne po vieną.
Pavyzdžiui, Anglijoje, populiariausia yra SOIL ASSOCIATION, Švedijoje – KRAV, Izraelyje – AGRIOR. Lietuvoje ekologinės gamybos procesą sertifikuoja, didžiulių prof. Vidos Rutkovienės ir kitų entuziastų pastangų dėka įkurta sertifikavimo institucija – viešoji įstaiga „Ekoagros“, o tarptautiniu mastu ekologinę žemės ūkio ir maisto produktų gamybą prižiūri Tarptautinė ekologinio žemės ūkio judėjimų federacija (IFOAM).
Todėl vartotojai gali būti tikri, kad jie perka tikrai ekologišką prekę, tik reikia perskaityti etiketę, kurioje turi būti nurodyta: parduodamo maisto pavadinimas, sudedamųjų dalių sąrašas ir grupių kiekis, grynasis kiekis fasuotiems maisto produktams, minimalus tinkamumo vartoti terminas, specialios laikymo sąlygos, gamintojo pavadinimas, kilmės vieta, vartojimo instrukcija. Atidžiai perskaitę maisto produkto etiketę, turėsime pakankamai informacijos apie maisto produktą, o perkant turguje ar mugėse - neperdirbtus gaminius, galime pareikalauti sertifikato.
Prekyba sparčiai plečiasi
Lietuviai, kaip ir kiti baltai, tikėjo ir tebetiki, kad žmogų ir žemę, žmogų ir augalus sieja nepaprastai artimas, ypatingas ir paslaptingas ryšis, o visa tai įprasmina daug šimtmečių kartojamas posakis: „To, kuris skriaudžia savo motiną, po mirties nepriims žemė, žemė jį atstums”. Kaip dabar rodo gyvenimo patirtis, visų pirma, tai sąlygojo būtinybė gauti iš žemės maisto ir išgyventi, nes tik iš švarios ir prižiūrėtos žemės galima gauti visavertį maistą. Vienas priimtiniausių Lietuvoje žemės dirbimo būdų, atitinkančių mūsų gamtos ir geografines sąlygas, taip pat mūsų senąsias tautos tradicijas, yra ekologinė žemdirbystė.
Ypač populiari ekologinė gamyba Australijoje ir Okeanijoje, kur, kaip minėta, sertifikuota 12,1 mln. hektarų, Europoje - 8,2 mln. hektarų, Lotynų Amerikoje - 8,1 mln. hektarų. Azijoje išsiskiria Kinija, kurioje sertifikuota 1,85 mln. hektarų ir Indija - 1,0 mln. hektarų.
Sparčiai didėja ir prekybos ekologiškais produktais apimtys. Jei dar 2003 metais jos sudarė 25 mlrd. USD, tai 2009 metais, nepaisant pasaulinės finansinės krizės, jos jau padvigubėjo ir siekė apie 51 mlrd. USD. Ypač sparčiai didėjo ekologiškų produktų pardavimai Šiaurės Amerikoje ir iki 2009 metų pasiekė 23 mlrd. USD, iš kurių 90 proc. teko JAV. Europoje prekybos ekologiškais maisto produktais apimtys tais metais siekė 26 mlrd. USD. Itin didelis susidomėjimas sveika mityba ir ekologiškų maisto produktų apyvartos augimas pastebimas turtingose Azijos šalyse – Japonijoje, Pietų Korėjoje, Taivane, Singapūre, Honkonge ir senosiose Vakarų Europos valstybėse – Didžiojoje Britanijoje, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Švedijoje. Pažymėtina, kad šiuo metu ekologiški maisto produktai Nyderlanduose sudaro 2 proc., Vokietijoje - 3,1 proc., Didžiojoje Britanijoje - 2,6 proc., Švedijoje - 3 proc., Šveicarijoje - 4,6 proc., Austrijoje - 5,3 proc., o Danijoje - net 6 proc. visų šiose šalyse suvartojamų maisto produktų.
Ekologinė gamyba daugelyje Vakarų šalių yra remiama. Bendrosios žemės ūkio politikos biudžeto dalis, skirta Europos Sąjungos šalių agrarinės aplinkosaugos programoms padidėjo nuo 123 mln. ECU 1993 m., iki 1556 mln. ECU 1997 metais. Ekologiniam ūkininkavimui remti daugiausia lėšų skiria: Danija - 24 proc., Italija - 23 proc. ir Belgija - 20 proc. visų agrarinės aplinkosaugos programoms skiriamų lėšų.
Ekologiniam ūkininkavimui remti negaili pinigų Austrija, Vokietija, Anglija, Olandija. Ūkininkai taipogi suinteresuoti plėsti ekologinį žemės ūkį, nes tokia produkcija yra brangesnė, ją lengviau realizuoti. Todėl plotai, kuriuose ekologiškai ūkininkaujama, jau nuo 1985 m. iki 1995 m. padidėjo apie dešimt kartų, t. y., ekologinės gamybos ekplotai Europos Sąjungos šalyse per minėtąjį dešimtmetį didėjo vidutiniškai apie 25 proc. kasmet. Nors šiuo metu ekologinės gamybos plėtra sulėtėjo, daugelyje bendrijos šalių sertifikuoti plotai apima daugiau nei 5 proc. visų žemės ūkio naudmenų, Austrijoje šis rodiklis prašoka 11, o Švedijoje – net 14 proc.
