Pavasarį atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad mineralinio azoto dirvoje aptinkama vis daugiau. Dėl nesubalansuoto mineralinių trąšų ir chemijos naudojimo spartėja dirvožemio degradacija, o dirva organinėmis trąšomis gerinama nepakankamai. Atėjus rudeniniui tręšimui ieškoma papildomų medžiagų atstatyti dirvožemį.
„Jeigu nualintoje žemėje naudosime vien mineralines trąšas, norimų rezultatų nepasieksime. Norint užauginti gerą derlių metai iš metų, būtina gerinti dirvožemio struktūrą organinėmis dirvos gerinimo priemonėmis, pavyzdžiui, mėšlu.“ – sako Baltijos agroverslo instituto projektų vadovas Egidijus Vaitiekūnas.
Pasak E. Vaitiekūno, mėšlas nealina dirvos, bet ją sodrina ir kelia jos balą. Atsižvelgus į dirvožemio tyrimus ir suderinus NPK balansą ūkyje, būtina pasirūpinti ir organinės medžiagos dirvožemyje gausinimu, dirvožemio našumo palaikymu ir didinimu. „Vieni iš svarbesnių parametrų yra mėšlo tręšiamoji vertė ir rūgštingumas, kuris vidutiniškai būna 6-9 PH. Sausos medžiagos jame būna apie 30 proc., likusi jo dalis – vanduo, jame yra visos augalams reikalingos maisto medžiagos: mikroelementai, įvairūs fermentai“ – pagrindinius mėšlo kokybės parametrus įvardina Baltijos agroverslo instituto atstovas.
„Vis dažniau ūkininkai renkasi derinti mineralines trąšas kartu su organika. Brandintas kalakutų mėšlas – organinė trąša, brandinta du metus turi gerus rūgštingumo parametrus –virš 8 PH. Organika šiose trąšose sudaro 18,36 proc.“, - naujausių mėšlo tyrimų duomenis vardina „Arvi kalakutų fermos“ direktorius Mindaugas Lazdauskas, sakantis, kad ši trąša geriausia tinka grūdinėms ir šakniavaisinėms kultūroms.
„Brandintas kalakutų mėšlas, kaip ir kitos organinės trąšos veikia lėtai, ir joms yrant, išsiskiria augalams reikalingos maisto medžiagos. Neskleidžianti kvapo, lengvai iškratoma ir įdirbama trąša, padidina augalų derlingumą, ekologinį dirvos švarumą, susilpnina neigiamą pesticidų poveikį augalui.“ – aiškina trąšą naudojantis ūkininkas Nikolajus Zubko, pastebėjęs, kad augalai tapo sveikesni ir derlingesni.
Ši organinė trąša teigiamai veikia augalų kvėpavimo ir šaknų susiformavimo procesus, kelia augalų atsparumo ligoms lygį, mažina jautrumą šalnoms, sausrai, piktžolėms ir kitiems nepalankiems faktoriams. Lapuose padidėja chlorofilo kiekis, augalai atrodo gražesni, sveikesni ir derlingesni.
Suvalkijos ir šiaurės Lietuvos dirvožemiai istoriškai patys derlingiausi, tačiau intensyvi žemdirbystė pareikalavo nualintos dirvos atstatymo, auginimo vietose keliant didinant derlių būtina tręšti ne tik mineralinėmis trąšomis, bet ir atstatyti maisto elementų atsargas dirvoje.
Ekologiškos žemdirbystės nauda
Gyvename atsakingu laikotarpiu. Žmonių skaičius ką tik pasiekė 7 milijardus ir sparčiai didėja toliau. Ar atlaikys mūsų nuostabioji Planeta tokią apkrovą? Ką visi ir kiekvienas turėtume daryti ir kaip elgtis? Ypač dideli uždaviniai ir atsakomybė tenka žemės ūkiui.
Dirvožemis - didžiausias turtas
Dirvožemis - didžiausias žmonijos turtas. Sunaikinę dirvožemį, t.y. vos 20-30 cm paviršinio Žemės sluoksnio, prarastume ne tik žmoniją, bet daugybę kitų gyvybės rūšių. 1 cm dirvožemio sluoksniui susidaryti palankiomis sąlygomis prireikia keliasdešimt metų. Gi jį sunaikinti galima labai greitai. Ypač pavojinga dirvožemio erozija, chemizacija, intensyvus naudojimas ir net pertręšimas. Dirvožemis - tai mikrokosmosas po kojomis. Žmogus kol kas daugiau žino apie kosmosą, nei apie tai, kas vyksta po jo kojomis. Taigi dirvožemio ir visos gamtinės aplinkos išsaugojimas yra svarbiausia žmogaus veiklos sritis. Daugelį metų žmonija ekstensyviai ūkininkavo, nepadarydama didesnės žalos gamtinei aplinkai ir nepakenkdama dirvožemiui, tausodama jo natūralų derlingumą. Deja, sparčiai didėjant žmonių skaičiui ir technologiniam progresui, žmogaus įtaka dirvodaros procesui labai išaugo. Naudojant vis didesnius kiekius mineralinių trąšų ir pesticidų, daugelyje šalių labai padidėjo augalų derlius. Intensyviai ūkininkaujant, ypač nesilaikant sėjomainų ir nenaudojant organinių trąšų, sparčiai mažėja humuso - svarbiausio dirvožemio derlingumo faktoriaus. Toks pavojus jau gresia ir mūsų dirvožemiams, nes nebepaisoma sėjomainos, daugiausiai beauginami varpiniai javai ir rapsai. Dirvožemis praranda natūralų derlingumą ir tampa negyva terpe, kurioje augalai gali augti tik naudojant vis daugiau trąšų. Gaminant trąšas sunaudojama daug neatsinaujinančių gamtinių resursų energijos, didėja atmosferos tarša įvairiomis kenksmingomis medžiagomis bei CO2, kas labai prisideda prie neigiamos klimato kaitos.
Būtina grąžinti į laukus daugiametes žoles ir ankštinius augalus, kurie prisideda prie dirvožemio derlingumo atkūrimo. Tai buvo ypač akcentuojama lapkričio 14-18 dienomis Briuselyje vykusioje konferencijoje „Gražinkime tradicinius ankštinius augalus į Europos laukus”. Čia labiausiai pabrėžta, kad gyvulių šėrimas atvežtiniais baltymingais pašarais (genetiškai modifikuotomis sojomis ir kukurūzais), išaugintais Pietų Amerikos laukuose iškirtus atogrąžų miškus, nepateisinamas nei gamtosauginiu, nei socialiniu, nei ekonominiu požiūriais. Dirvožemiui ir žmogui ypač pavojingi pesticidai. Jau nebesugebame išauginti net tradicinių kviečių be daugkartinio įvairiausių pesticidų ir jų mišinių naudojimo. Dar šviesaus atminimo dr. E. Šimkūnaitė savo paskaitose nuolat kartodavo, jog kiekvienas augalų purškimas - tai Černobylis dirvožemio makro ir mikroorganizmams.
Chemizacijos propaganda
Mūsų maisto kontrolės specialistai ramina, kad Lietuvoje išaugintoje žemės ūkio produkcijoje labai retai aptinkami neleistini įvairių kenksmingų medžiagų kiekiai. Jeigu tai būtų teisybė, tai puiku, tik ar daug tos produkcijos tiriama? Be to, mes gi pesticidus ir dideles mineralinių trąšų normas pradėjome naudoti šiek tiek vėliau nei daugelis išsivysčiusių šalių, tačiau jas vis sparčiau vejamės. Tai skatina didžiulė pasiūla ir reklama, taip pat ir pigesni kontrabandiniai pesticidai. Gaila, kad ne tik chemijos firmos, konsultavimo tarnyba, bet ir žemės ūkio mokslas, stokodamas egzistencijai lėšų, prisideda prie žemės ūkio chemizacijos propagandos, nes tai, kaip ir vaistų pramonėje, dideli pinigai. Be to, daugelis įvairių valdininkų ir mokslo funkcionierių padarė karjerą ir įgijo mokslinius laipsnius ir vardus, tirdami, propaguodami ir reklamuodami įvairiausius cheminius preparatus. Retas iš jų išdrįsta kirsti šaką, ant kurios sėdi. Tą akivaizdžiai demonstruoja įvairios parodos, seminarai, bukletai, agrovizijos, propaguojančios vien intensyvią chemizuotą žemdirbystę. Realybė ir tai, kad įvairiausių kenksmingų medžiagų maiste ir pašaruose nustatymas brangiai kainuoja, nėra tobulų metodikų, patyrusių ir sąžiningų specialistų, dažnai nežinoma, ko ieškoti, nes, pesticidams sąveikaujant tarpusavyje, gali susidaryti įvairūs junginiai bei metabolitai. Antra vertus, reikia žinoti ir ko ieškoti, pavyzdžiui, vasarinius kviečius rekomenduojama purkšti 5 kartus net 7-8 rūšių įvairiais pesticidais. Dar didesnė pesticidų puokštė rekomenduojama auginant rapsus ir kai kuriuos kitus maistinius augalus. Neveltui dr. Ozas savo paskaitose pabrėžia, kad JAV parduotuvėse parduodamuose obuoliuose randama iki 40, špinatuose iki 20 įvairiausių pesticidų likučių, o prieš valgant būtina maisto produktus nukenksminti. Naujausiais duomenimis, vien genetiškai modifikuotų sojų ir kitų rūšių augalų, atsparių raundapui, auginimas pasauliniu mastu nesumažino, kaip dažnai tvirtinama, o padidino glifosatų (raundapo ir jo analogų veikliosios medžiagos) naudojimą net 200 kartų. Todėl pesticidai gali būti vienas iš svarbiausių neigiamų sveikatos veiksnių: ne veltui daugelio šalių gyventojai, taip pat ir Lietuvos, vaistams, papildams ir gydymui jau išleidžia daugiau pinigų nei maistui… Kuo visa tai baigsis - niekas nežino, todėl visame pasaulyje ekologinė produkcija tampa kasdien paklausesnė.
Žemės ūkio ekologizavimas
Viena iš realiausių priemonių minėtoms grėsmėms sumažinti - žemės ūkio ekologizavimas arba, kaip dabar madinga sakyti, žalinimas (angl. greening). Ekologinė žemdirbystė Vakarų Europos šalyse vystoma jau keliasdešimt metų. Kai kuriose Kinijos provincijose ji sėkmingai gyvuoja jau apie 1000 metų. Lietuvoje apie žemės ūkio ekologizavimą bene pirmasis prakalbo Vydūnas. Vėliau apie kurortinę žemdirbystę daug kalbėjo prof. P. Vasinauskas. Atgimimo pradžioje LŽŪA susibūrę ekologinės žemdirbystės entuziastai įkūrė Ekologinės žemdirbystės bendriją (dabar asociacija) „Gaja”. Prie jos įkūrimo prisidėjau pirmąja lietuvių kalba parašyta knygele „Alternatyvi žemdirbystė”. Nepaisant įvairiausių sunkumų ir trukdymų, šiuo metu Lietuvoje yra sertifikuota daugiau nei 2600 ekologinių ūkių, užimančių 156 tūkst. hektarų bendrą plotą. Tai sudaro apie 5 proc. viso žemės ūkio naudmenų ploto. Planavome, kad per 20 metų turėsime nemažiau kaip 10 proc. plotą. Deja, nepavyko, nes ekologinė žemdirbystė daugiausiai buvo kuriama saviveikliniais pagrindais. Mūsų gi artimiausi kaimynai latviai ir estai ekologišką produkciją jau augina 10 proc. plote.
2009 m. Europos Sąjungoje ekologinės žemdirbystės plotai apėmė 8,3 mln. ha, kas sudaro apie 4,7 proc. viso ES žemės ūkio naudmenų ploto, o ekologine žemdirbyste užsiima apie 220 000 ūkių. Pasaulyje 2009 m. ekologinės žemdirbystės plotai sudarė 37,2 mln. ha, o metinė ekologiškos produkcijos apyvarta - 55 mlrd. JAV dolerių.
Šiais metais Vengrijoje vykusiame 5-ajame Europos organinės žemdirbystės kongrese, kuriame man pavyko dalyvauti, buvo nutarta, kad 2020 m. ES organinės žemdirbystės plotai sudarys apie 20 proc. žemės ūkio naudmenų ploto. Tai bus ryškus perversmas žemės ūkio gamyboje ir pareikalaus didelių pastangų. Malonu, kad kongreso darbe aktyviai dalyvavo ir Lietuvos atstovai, vadovaujami žemės ūkio ministro K. Starkevičiaus. Naujoji Danijos vyriausybė planuoja, kad nuo 2012 m. ekologiški maisto produktai šioje šalyje bus tiekiami visoms mokykloms, vaikų darželiams ir slaugos namams, o viešojo maitinimo įstaigose ekologiški maisto produktai turės sudaryti ne mažiau kaip 60 proc. Tai sektinas pavyzdys visoms ES šalims.
Lietuvai reikalinga kaimo plėtros strategija
Lietuva turi senas tradicijas, auginant saugius maisto produktus ir tausojant gamtinę aplinką. Šiuo metu po įvairiausių reformų be stambesnių ūkių yra apie 220 tūkst. smulkių ūkių ir beveik tiek pat kolektyvinių sodų savininkų. Tai didžiulis rezervas saugių maisto produktų gamybai, bedarbystės mažinimui ir gamtinės aplinkos tausojimui. Deja, daug ką darome pavėluotai ir nemokšiškai. Reikalinga ne fragmentinė (nuo rinkimų iki rinkimų), o stabili nacionalinė (ne įvežtinė) kaimo plėtros strategija. Spaudoje galima rasti daugybę įvairiausių pasiūlymų, kaip vystyti kaimą ir žemės ūkį. Deja, beveik nieko nedaroma, nes tarp daugybės įvairiausių įstaigų ir įstaigėlių nėra jokios koordinacijos, o smulkūs ūkiai palikti vienui vieni. Būtina sparčiau diversifikuoti kaime gyvenančių žmonių veiklą, kurti smulkųjį verslą, agro ir ekoturizmą, kurortinę žemdirbystę ir kt.
Mūsų komplikuotos ir užsitęsusios žemės reformos realybė - smulkūs, per daugelį vietų išsimėtę sklypeliai. Nors ir labai pavėluotai, kol dar galutinai nesubyrėjęs kaimas, būtina steigti kooperatyvus, agroserviso stotis ir darbo vietas kaime. Su kastuvu ir kauptuku apsiginklavęs apysveikis pensininkas kelių arų plote sėkmingai gali darbuotis ir apsirūpinti daržovėmis, vaisiais ir bulvėmis. Tačiau didesniame plote ūkininkauti neturint arklio ar traktoriaus, kombaino, džiovyklos - parduotos vasaros. Neišvengiamai tenka samdyti techniką arba talkininkus. Dabar, pabrangus kurui ir technikai, bet koks privatininkas už paslaugas ima ne tik realią kainą už darbą, bet nori ir gerokai užsidirbti, nes neturi jokios konkurencijos, o užsakovas - pasirinkimo. Pasisamdyti kokį kaimo bedarbį ar kaimyną baisu, nes gresia baudos. Seimas niekaip nesugeba priimti įstatymo darbinių santykių normalizacijai. Tad belieka daugybę sklypų parduoti žemgrobiams, nuomoti ar palikti žemę dirvonuoti iki geresnių laikų, masiškai išvykti uždarbiauti į užsienį ar keikti valdžią bei laukti pašalpų. Dėl perdirbėjų gobšumo ir kitų priežasčių vien pernai net 9000 smulkių ūkių savininkai likvidavo per 10 000 karvių. Jei taip tęsis toliau, greitai pirksime pieną ir mėsą, pagamintą fabrikuose, o ne iš fermų ar laukų. Taip ir toliau stiprinsime vaistų pramonę ir dar sparčiau mažinsime gyventojų skaičių. Ar tokios tikėjomės atgimusios Lietuvos?
Lietuvos kaime dar tebegyvena apie trečdalis šalies gyventojų. Juos sąlyginai galima suskirstyti į tris lygias dalis: pasenę ar ligoti, prasigėrę ar šiaip degradavę ir tik socialinių išmokų belaukiantys bei dar galintys ir norintys ūkininkauti žmonės. Pastariesiems galima ir būtina padėti, kad bent sustabdytume kaimo agoniją. Jie dar yra nepardavę ir nepravalgę savo žemės, tačiau negali sėkmingai ūkininkauti. Pigi tarybinė technika ir pastatai fiziškai ir morališkai susidėvėjo. Todėl, neturint traktoriaus, arkliuko, kombaino, bent elementarios džiovyklos ar gero nesavanaudiško kaimyno - ūkininko, didesniame kaip keliolikos arų žemės lopinėlyje net ir sveikam stipriam žmogui ūkininkauti nebeįmanoma. Įsigyti bet kokią techniką, kad ir padėvėtą, nėra nei lėšų, nei racijos. Paprasčiausios akėčios kainuoja kelis tūkstančius, o keturvagis plūgas net 50 000 litų.
Smarkiai pabrango kuras, elektra, atsarginės dalys, nes prekybininkų ir tiekėjų apetitų niekas nekontroliuoja. Smulkių ūkininkų ir gyvulių augintojų išauginta produkcija, dažniausiai nors ir kokybiškesnė bei skanesnė nei pagaminta stambiuose ūkiuose ar atvežta iš Lenkijos, neatlaiko konkurencijos. Todėl sparčiai mažėja smulkiųjų šeimos ūkių, daugėja bedarbių ir nyksta kaimas. Teisus buvo prof. Steponas Kolupaila ir kiti Lietuvos šviesuoliai dar anais laikais sakydami, kad Valstybė tol gyvuos, kol klestės kaimas.
Ką daryti?
Vienintelis kelias smulkiam ūkiui ir Lietuvos kaimui gelbėti yra skubus racionalaus ir prieinamo agroserviso kūrimas ir kooperacija. Pavyzdžiui, klestinčioje kaimyninėje Švedijoje agroserviso įmonės išsidėstę kas 25 - 30 km, jose pastoviai dirba vos keli darbuotojai, o darbymečio metu pasitelkiami pensininkai, studentai ir net moksleiviai. Jau ankstyvą pavasarį išleidžiami įvairiausių darbų kainininkai, todėl ūkininkai gali planuoti savo sėjomainas ir darbus pasirinkdami optimaliausius variantus. Mūsuose gi įvesti visokiausi apribojimai ir baudos talkininkams. Kiekvienas Švedijos žemdirbys yra kelių kooperatyvų narys ir neturi didesnių problemų auginant ir realizuojant produkciją. Sektinas pavyzdys. Tam būtina nedelsiant panaudoti visus vidinius resursus ir ES paramą. Tik taip išspręstume daugelį Lietuvos kaimo ir visos šalies problemų.
Būtina ekologizuoti žemės ūkio gamybą ir neleisti klestėti žemgrobiams bei visokiems vertelgoms, svajojantiems išparceliuoti mūsų žemę užsieniečiams bei nualinti dirvožemius ir nuostabią gamtinę aplinką. Atgimimo metais neteko matyti, kad dideliuose ūkiuose būtų sodinami medžiai, apsauginės juostos, kuriama kaimo infrastruktūra. Tačiau kiekviename rajone ar gyvenvietėje yra ir puikių ekologinių, o taip pat chemizuotų ūkių, pavyzdingai ūkininkaujančių bei tvarkančių ir saugančių aplinką. Jie turėtų būti sektinu pavyzdžiu kitiems. Geriausius būtina paversti parodomaisiais - demonstraciniais ūkiais ar sodybomis. Juose mokslo įstaigos, konsultantai ir įvairios firmos turėtų įrengti įvairiausius demonstracinius bandymus, sudaryti praktinę mokomąją bazę moksleiviams ir studentams, reabilitacijos galimybes asmenims, paleistiems iš įkalinimo įstaigų, besigydantiems nuo alkoholio ir narkotikų priklausomybės, žmonėms su negalia ir kt. Tokius ūkius teko matyti Šveicarijoje, Austrijoje, Švedijoje ir kitose šalyse. Tai didžiulė nauda žmonėms ir visai valstybei. Būtina sutelkti įvairių šalies ministerijų ir mokslo įstaigų pajėgas bei resursus.
Ypač svarbu neatsilikti nuo kitų ES šalių, vystant ekologinę žemdirbystę, ir pasiekti, kad 2020 m. ji apimtų bent 20 proc. bei įgalintų aprūpinti šalies gyventojus saugiais ir kokybiškais maisto produktais bei pašarais, o dalį ir eksportuoti. To nepasieksime kardinaliai nepakeitę dabartinio požiūrio į ekologinio žemės ūkio plėtrą. Kokybiškos ekologiškos produkcijos paklausa neribota ir sparčiai auga. Deja, pastaraisiais metais ekologinė žemdirbystė mūsų šalyje smarkiai kritikuojama ir menkinama. Kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir Lietuvoje, pasitaiko nesąžiningų ūkininkų, diskredituojančių ekologinį ūkininkavimą ir siekiančių nesąžiningai pasinaudoti išmokomis. Su tuo reikia ryžtingai kovoti. Antra vertus, per 20 metų tesukūrėme neblogai funkcionuojančią organizaciją „Ekoagros” ir išmokų sistemą. Ekologinė, o ypač biodinaminė, žemdirbystė kur kas sudėtingesnė nei chemizuota. Ji reikalauja ne tik daug žinių ir darbo, bet ir sąžiningumo bei holistinės gamtos reiškinių sampratos. Per 20 metų nepavyko sukurti darnios ekologinio konsultavimo ir švietimo sistemos, o žemės ūkio mokslas iki šiol ekologinei žemdirbystei dar tebėra pamotės vietoje.
Ekologiškai ūkininkaujantys dažnai patiria ir kaimynų pavydą bei kai kurių įstaigų trukdymą. Todėl kaltinti žemdirbius, kad jie, neturėdami normalių sąlygų (atsparių ligoms ir kenkėjams bei ekstensyvioms auginimo sąlygoms augalų ir gyvūnų veislų, alternatyvių cheminiams pesticidams ir mineralinėms trąšoms medžiagų, technikos) ne viską atlieka pagal IFOAM taisyklių reikalavimus, nereikėtų. Juos privalu gerbti vien už tai, kad pasirinko draugišką žmogui ir gamtinei aplinkai ūkininkavimo kryptį. Tikiu, kad dauguma mūsų ūkininkų, turėdami tokias sąlygas kaip kad turi Šveicarijos, Vokietijos ar Austrijos ekologiškai ūkininkaujantys ūkininkai, irgi ūkininkautų neprasčiau. Greičiausi ir geriausi rezultatai pasiekiami ūkininkaujant derlingose žemėse ir mišrios gamybos ūkiuose.
Kainas kelia perpardavinėtojai
Kiekvienas nepanaudotų pesticidų ir neatsinaujinančių gamtinių resursų kilogramas prisideda prie sveikesnės gamtinės aplinkos išsaugojimo. Remiantis užsienio šalių patyrimu, tinkamai ir pagal mokslines rekomendacijas ūkininkaujant, ekologinės žemdirbystės produktyvumas pasiekia ar net viršija chemizuotos žemdirbystės produktyvumą jau po pirmos ar antros sėjomainos rotacijos. Tokia produkcija dažniausiai nėra brangesnė už chemizuotą. Jų kainą dažnai pakelia perpardavinėtojai bei prasta prekybos organizacija. Teko stebėti, kaip kiekvieną šeštadienį Amsterdame vyksta paralelinė ekologiškų maisto produktų turgaus prekyba, o taip pat kooperatinėse Drezdeno parduotuvėlėse. Daugelio šalių ūkininkai turi nuolatinius klientus, kurie parduoda savo produkciją be jokių tarpininkų tiesiai iš ūkių, o kainos beveik tos pačios kaip ir iš įprastinių chemizuotų ūkių. Sveikintinos ir mūsų entuziastų pastangos organizuoti ekologiškų produktų turgelius. Juos reikia visokeriopai remti, skatinti ir ugdyti išprususį vartotoją. Ekologinės žemdirbystės lozungas - sveikas dirvožemis - sveikas augalas - sveikas gyvulys - sveikas žmogus. Tuo turėtume rūpintis ir pagal galimybes prisidėti visi dabar gyvenantys, kad būtume sveikesni ir paliktume gamtą savo vaikams ir vaikaičiams neblogesnę nei radome.
Ekologinės žemdirbystės tikslai
Ekologinė žemdirbystė (sin. organinė ir kt.) pasaulyje vystoma pagal vieningas, su nedidelėmis modifikacijomis, IFOAM paruoštas ir patvirtintas taisykles. Ji vystoma griežtai prisilaikant sėjomainų, naudojamos tik organinės trąšos, nenaudojami cheminiai pesticidai, pageidautina auginti atsparias ligoms ir kenkėjams veisles, neleidžiama auginti genetiškai modifikuotų augalų. Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie:
- gaminti aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktus;
- ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;
- palaikyti ir didinti dirvožemio derlingumą;
- taupiai naudoti materialiuosius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems šaltiniams;
- gyvulius auginti taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų jų įgimto elgesio savybes;
- mažinti aplinkos taršą;
- išsaugoti biologinę įvairovę;
- saugant ir perdirbant ekologiškus maisto produktus, stengtis maksimaliai išsaugoti natūralias jų savybes;
- žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pagrindinius poreikius tenkinančias sąlygas, saugią darbo aplinką, galimybę gauti pelno, jausti pasitenkinimą darbu.
