Lapkričio 9 d. Birštono miesto savivaldybė kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros fakulteto dėstytojais organizavo seminarą, kuris yra Pasaulio žaliųjų pastatų savaitei skirtų renginių ciklo dalis. Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė seminaro dalyviams pristatė Birštono miesto raidos ir plėtros perspektyvas, taip pat išskyrė kurorto viziją – „Birštonas iki 2020 m. taps tarptautiniu turizmo ir unikalų sveikatos paslaugų karališkuoju kurortu“.
Kaip teigė VGTU Architektūros fakulteto prof. Gintaras Stauskis, vienas iš seminaro organizatorių, kiekvienais metais pasaulinė organizacija World Green Building Council organizuoja Pasaulio žaliųjų pastatų savaitę, susidedančią iš renginių ciklo, kurio metu keičiamasi gerosiomis praktikomis. Žalioji savaitė buvo pristatyta LR Seime, o Birštone rengiamas Žaliosios architektūros perspektyvų Lietuvoje seminaras prasmingas tuo, kad jame dalyvauja ne tik VGTU Urbanistikos katedros dėstytojai ir studentai, bet kitų katedrų studentai, baigiamiesiems darbams pasirinkę Birštono situacijos analizę.
Seminaro metu VGTU Urbanistikos katedros studentė Beata Juchnevič pristatė bakalauro baigiamojo darbo pirmąjį etapą „Birštono miesto centrinės dalies urbanistinė regeneracija: analizė, įžvalgos“. Šio darbo tikslas, kaip sakė studentė, yra noras pagerinti kurorto gyvenimo kokybę, sukuriant palankią aplinką Birštono gyventojams. B. Juchnevič nustatė Birštonui būdingą charakterį, kuris susideda iš:
a) iš unikalios gamtos ir kraštovaizdžio, palankios teritorijos prie Nemuno,
b) savitos architektūros – senosios, istorinės, kuri kartu su dviračių takais sukuria ypatingą aurą,
c) festivalių, į kuriuos atvykstantys atlikėjai ir žiūrovai suteikia kurortui papildomo prieskonio.
Pristatyme buvo išskirti architektūriniai branduoliai ir nustatyta, kad miestą supa žaluma, kurią būtina išsaugoti, tačiau jos pasigesta miesto centrinėje dalyje. Studentė formulavo uždavinį: kaip apjungti dvi miesto dalis (istorinę ir šiuolaikinę), kad neišryškėtų trečioji, sukurta dalis. Jungtimi siūlyta formuoti parkus, skverus, žaliąsias zonas ir taip sukurti „trasą“, padedančia žmonėms judėti pagrindine gatve. Ši trasa pristatyme pavirto į aštuoniukę – savotišką amžino judėjimo simbolį. Beata siūlė sukurti dinamišką centro dalį, kurioje veikia žmonės ir žalioji erdvė. Koncepcija grindžiama tuo, kad siekiant išsaugoti kurorto charakterį, naudojama šlaitinė architektūra, ir nestatant aukštų pastatų. Istorinė dalis su moderniais statiniais sukurtų sintezę.
Kraštovaizdžio architektė Vaiva Deveikienė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininkė, skaitė pranešimą „Kraštovaizdžio architektūros sprendiniai – aplinkos tvarumui“, kuriame buvo nagrinėjami žaliosios architektūros, kaip kraštovaizdžio dalies, aspektai ir pateikiama Lietuvos bei užsienio patirties lyginamoji analizė. V. Deveikienė pasitelkė Eduardo Andre, landšafto architekto, kūrusio Lentvario dvaro parką XIX a. patirtį, kuri siejasi ir su Birštonu. Šioje patirtyje pranešėja įžvelgė tvarumo pamokas ir sakė, kad per šimtmečius išlieka tvariausi, pasiteisinę dalykai. E. Andre suvokimas reikšmingas tuo, kad jis prisitaikė prie gamtinės struktūros, naudojo vietos augalų kolekcijas.
V. Deveikienė pateikė Europos kraštovaizdžio pavyzdžių, kur didelis dėmesys skiriamas natūralios gamtos puoselėjimui, tačiau siūlė ne aklai sekti Natura 2000 ideologija, o ieškoti kompromiso, kuris svarbus miestui, šiuo atveju, Birštonui. „Jei paklaustų, kas man Birštonas, sakyčiau – džiazas,“- sakė kraštovaizdžio architektė. Monumentalumą ji išskyrė kaip kitą kurorto ženklą, susiformavusį Nemuno ir gamtinio reljefo dėka, kurį būtina išsaugoti, o ne keliauti į smulkmenas“. Birštonas galėtų turėti leitmotyvą, junginius – jis per mažas, kad turėtų daug mažosios architektūros. Harmonijos ir identiteto išsaugojimo principą verta suvokti kaip vieną svarbiausių“ – teigė V. Deveikienė.
Žaliosios architektūros aspektus, pasitelkęs Lietuvos ir kitų Europos valstybių patirtį, seminare nagrinėjo architektas Vladas Misius, dirbantis VGTU Urbanistikos katedroje. Jis apžvelgė Europos darnios statybos patirties mainų duomenų bazę Construction 21.lt, kurioje pristatomas žalios architektūros pavyzdžių tyrimas ir išmaniosios statybos pavyzdžiai.
Žaliosios architektūros sprendinių įgyvendinimo teisinę aplinką, svarstydamas, ar įstatymai sudaro tam geras sąlygas, aptarė VGTU Architektūros instituto direktorius ir Aplinkos inžinerijos fakulteto, Miestų statybos katedros docentas dr. Jonas Jakaitis. Jis teigė, kad gero gyvenimo kriterijus yra prigimtinių normų realizavimas, darantis įtaką darnios plėtros ideologijos raidai. Kalbėdamas apie poveikį aplinkai, pranešėjas kėlė retorinius klausimus apie energijos naudojimą. Kas bus po 2012 metų? Ar apibrėžiama miestų plėtros harmoninga politika? Ar pavyko išvengti konfliktų tarp skirtingų ministerijų sprendimų? Atsakymai, susiję su teisine baze, priklauso nuo bendros valstybės politikos ir visuomenės požiūrio.
Tvarios aplinkos kokybinio vertinimo metodikas architektūros praktikoje ir perspektyvas, lygindamas Lietuvos ir Europos šalių patirtį, pristatė dr. Gintaras Stauskis, dėstantis VGTU Urbanistikos katedroje ir inicijavęs šį akademinį eksperimentą, kuris prasideda būtent šiuo seminaru. G. Stauskis, analizavo Vilniaus Gulbinų rajono projektą, kuriame buvo panaudota tvariosios vandentvarkos sprendiniai, lėmę šio rajono įvaizdį ir padiktavę architektūrinę viziją. Gulbinuose tradiciniai architektūriniai sprendiniai pasirodė per brangūs. Taip pat kalbėta apie eko miesto koncepciją, kuriame naudojami išmanieji energijos tinklai – tai aktuali Birštono kurortui tema.
Rugsėjo mėnesį VGTU studentai, vadovaujami G. Stauskio, lankėsi Birštono savivaldybėje ir aptarė akademinio eksperimento galimybes, suteikiančias studentams atlikti urbanistinės plėtros projektus ir praktiškai prisiliesti prie miesto urbanistinės erdvės planavimo. Pristatydamas šį akademinį eksperimentą, G. Stauskis pasakojo, kad penkios VGTU katedros paskelbė studentų baigiamųjų darbų temas, susijusias su Birštono miesto esamos padėties analize, kuri gali būti naudinga ir akademiniu, ir kurorto plėtros požiūriu.
Tiesa, minėti studentų darbai yra daugiau techninio pobūdžio, pav. „Rekreacinis kompleksas gamtinėje aplinkoje“, tačiau studentų darbams vadovaujantis dėstytojas mano, kad šie darbai gali padėti pritraukti verslo investicijas, skatinti eko turizmą (dviračių takų plėtrą) kaimiškoje teritorijoje, atverti kitokį požiūrį į kultūrines, viešąsias erdves ir prisidėti prie Birštono kurorto vizijos sklaidos.
Taip pat pripažinta, kad būtina derinti teorinį ir praktinį požiūrį, pavyzdžiui, į kurorto daugiabučių, kurie yra geros kokybės, atnaujinimą. Norėtųsi, svarstė Urbanistikos katedros studentai, kad juos modernizuojant, nenukentėtų miesto stilistika. Pažymėtina tai, kad didžiąją dalį kurorto teritorijos sudaro architektūrinis urbanistinis draustinis, todėl manoma, kad centrinėje - istorinėje miesto dalyje gali būti kuriama ramybės oazė, palaikomi istoriniai branduoliai. O kitur – statoma šiuolaikinė architektūra ir vystomas XXI a. kurortas.
G. Stauskis svarstė, kad atsižvelgiant į kurorto specifiką ir jame gyvenantį jaunimą, sutartinis savivaldybės ir VGTU bendradarbiavimo dokumentas tampa aktyviu ir dėl eko miesto projekto. Urbanistikos katedros dėstytojai ir studentai sutiko, kad Birštonas, kaip sanatorinis kurortas, yra labai patrauklus bei perspektyvus dėl geografinės padėties ir erdvės, taip pat dviračių takų išdėstymo, todėl būtina mąstyti ir apie architektūrinio stiliaus, apšvietimo, atstatymo ir stilizavimo dermę. Seminaro metu nuspręsta, jog Birštono gyventojus galima virtualiai supažindinti su architektūriniais modeliais, studentų darbais ir gauti grįžtamąjį ryšį, kuris būtų aktualus ir Birštono savivaldybei.
