aA
Pakalbinti Virginijų Baltrušaitį pasiūlė žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Jis prasitarė pažįstantis šį žirgų kaustytoją, Virginijus yra pagelbėjęs kaustant žirgą, kuriuo jodinėja Edmundo dukra.
© Shutterstock

Paskambinęs Virginijui, iš karto supratau, kad tai iškalbingas, puikų humoro jausmą turintis, bet labai užsiėmęs žmogus. Keletą kartų tarėmės, kur susitikti, kol įvyko malonus atsitiktinumas: aš savaitgalį vykau į gimtąją Šeduvą, o Virginijus tuo metu taip pat darbo reikalais lankėsi Šiaurės Lietuvoje. Maža to, jis buvo pažadėjęs vienai šeimai, gyvenančiai šalia Šeduvos esančiame Raudondvario miestelyje, pakaustyti žirgą. Tad ir sutarėme susitikti tos šeimos namų kieme.

Iš automobilio išlipus Virginijui tuoj paaiškėjo, kad jis atvažiavo ne vienas – pro duris iššoko draugiškai nusiteikęs šuniukas. Pasirodo, jis nuolatinis Virginijaus palydovas darbinėse išvykose po Lietuvą.

Kol laukėme iš pievų parjojančios raitelės, turėjome pusvalandį ramiai pasikalbėti apie žirgų kaustytojo darbą. Susitikimo pabaigoje pirmąkart pamačiau, kaip naujomis pasagomis kaustomas žirgas.

DELFI pateikia Manto Karanausko interviu su kalviu, žirgu kaustytoju Virginijumi Baltrušaičiu. Tai yra ištrauka yra iš M. Karanausko knygos „Mano kelias. 23 įkvepiančios sėkmės istorijos“ („Alma littera“, 2019).

Virginijau, kada žirgui prikalėte pirmą pasagą?

– Man tuomet buvo keturiolika metų. Kalvis tuo metu negalėjo padaryti darbo. Būdamas vaikas aš kalviui dažnai talkindavau, jis sakydavo: „Virgeli, taigi tu žinai, kaip šis darbas dirbamas, jei reikės, pats vienas jį atliksi.“ Taip ir įvyko pirmas kartas, prieš varžybas iš vakaro užpakalinėms žirgo kojoms pasagas prikaliau pats. Bet mano sūnus pirmas pasagas prikalė būdamas 13 metų, aplenkė mane...

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems
© Manto Karanausko nuotr.

Kada gi taip pamilote žirgus?

– Pradėjau jodinėti nuo dešimties metų. Tais laikais bernams buvo prestižo reikalas užsiimti kokia nors veikla. Gyvenau Riešėje, šalia žirgyno, tad pradėjau jodinėti. Turėjau darboholiką trenerį. Anot jo, viską galima padaryti. Kartą pasakė, kad jei akmuo yra nepakeliamas, jis gali būti paridenamas. Tai Vincas Civinskas, ką tik prisiminiau, kad jam šį mėnesį sukanka septyniasdešimt penkeri, reikės būtinai paskambinti ir pasveikinti.

Kaip tiksliai vadinama jūsų profesija?

– Yra kalvis, kuris tik geležį kala, ir yra kalvis kaustytojas. Senąja kalba buvo sakoma „kavolis“, šis žodis kilo nuo rusiško žodžio ĸoваль. Taigi aš esu kalvis kaustytojas.

Kaip tam pirmam žirgui, kurį pakaustėte dar būdamas vaikas, sekėsi lenktyniauti?

– Puikiai, bet daug prakaito išliejau, kol pakausčiau. Labai jaudinausi, kad viskas būtų gerai padaryta.

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems
© Manto Karanausko nuotr.

Kada iš savo darbo pradėjote užsidirbti duonai?

– Nuo 1987 metų lapkričio. Galima sakyti, kad 31 metus tik iš šios veiklos duoną valgau.

Kaip išmokote šio amato?

– Sakote, kad išmokau? Aš dar nieko nemoku! Visiškai rimtai sakau. Pasitaiko tokių atvejų, kad nežinau, ką sugalvoti, skambinėju kolegoms ir prašau patarimų. Pirmiausia reikia įgyti žinių. Mokiausi zootechnikos, veterinarijos. Reikia išmanyti gyvulio anatomiją, kas ten viduje darosi. Kai sužinai, kas viduje darosi, pradedi mąstyti, kaip padaryti, kad gyvuliui būtų geriau. Mano krikštatėvis buvo puikus kalvis. Jis išaiškindavo kiekvieną punktą, kaip viską daryti.

Tuometiniame Vilniaus žirgyne Riešėje kadaise dirbo toks dėdė Jeronimas, kurio dabar net pavardės nebepamenu, jis mane daug ko išmokė. Tarybiniais laikais pagal mainų programą vykau į Vokietijos Demokratinę Respubliką ir ten mokiausi iš kalvių. Taip ir mokausi visą gyvenimą. Pasagų seniau niekas nepardavinėdavo, pasiimdavau geležies gabalą, eidavau į kalvę ir kaldavau. Žiemą būdavo kaustoma daug mažiau arklių, dažniausiai tik darbiniai. Tad žiemą ruošdavausi vasaros darbams. Kai atsirado verslo liudijimai, buvo susidariusi net komiška situacija. Manęs klausė, prie kurių specialistų priskirti, manė, kad esu kultūros darbuotojas. Tuomet garsiai nusijuokiau ir pasakiau, kad anokia čia kultūra lakstyt ir dirbt su kūju.

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems
© Manto Karanausko nuotr.

Papasakokite, kaip dirbate. kiek užtrunka pakaustyti žirgą?

– Viskas paprasta – imi ir kaustai! Pasagų dabar nebekalame. Jas perkame iš Olandijos, Švedijos. Lietuviai negamina, gali nebent perparduoti pagamintas. Ir visas darbui reikalingas medžiagas perkame iš svetur.

Jei tą patį žirgą kaustau nebe pirmą kartą, keturias pasagas prikalti trunku iki dviejų valandų.
Ar jaučiate, kad esate vertinamas specialistas?

– Aš kitaip žiūriu. Jei mane apkalba, tai jau yra dėmesio vertas dalykas. O iš tikrųjų man smagu, kai mano prižiūrimi žirgai dalyvauja varžybose užsienyje. Tai iš tiesų pamalonina širdį.

Kiek Lietuvoje yra kalvių kaustytojų?

– Pakaustyti galite ir jūs. O tinkamai pakaustyti žirgą gali tikrai ne bet kas. Iš šio darbo duoną valgančių žmonių Lietuvoje yra... gal keturi.

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems
© Reuters / Scanpix

Jūsų sūnus pasirinko tą patį amatą.

– Mokytis nenorėjo, tai ir pasirinko. O dabar rimtai. Sūnus, kai buvo mažas, kaip ir visi vaikai, norėjo turėti pinigų. Aš buvau mokomas, kad nuo mažų dienų galima užsidirbti pinigų, ir savo vaikus to paties mokiau. Kartą sūnui sakau: važiuojam, ir man pagelbėsi, ir užsidirbsi. Įsivaizduokit, keturiolikos metų vaikis užsidirbdavo kelis šimtus litų. O dabar tai yra jo pagrindinis darbas ir jis iš to duoną valgo. Nesuprantu žmonių, kurie sako, kad nėra darbų. Yra! Reikia tik dirbti. Svarbu rodyti pastangas, ir visai nesvarbu, esi žurnalistas ar griovių kasėjas, – visur gali užsidirbti.

Ar Lietuvoje kur nors rengiami kalviai kaustytojai?

– Rūdiškėse yra įkurta amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“. Ten buvo kelios studentų grupės, kai kurie net pas mane praktiką atliko, bet tie mokslai ilgainiui nesulaukė populiarumo. Kompiuterio klaviatūrą maigyti kur kas įdomiau nei plaktuku mosikuoti. Bet tie, kas pas mane praktikavosi, visi ir pasirinko šį darbą. Tik gaila, kad ne Lietuvoje, o užsienyje. Pavyzdžiui, Švedijoje toks darbas apskritai yra tarsi aukso gysla.

Tokių žmonių Lietuvoje – vos keturi: vyras savo darbu dalina laimę kitiems
© Manto Karanausko nuotr.

O kokių nuotaikingų istorijų nutinka darbe?

– Štai pas šitą ponią, kurios kieme dabar ir kalbamės, kartą temstant atvažiavau, tai po darbų dar ir balandėliais buvau pavaišintas. Tai tik vienas iš daugelio malonių prisiminimų...

Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?

– Kaip man gali kas nors teikti laimę, jei aš pats ją visiems dalinu? Iš tikrųjų labiausiai džiaugiuosi, kai matau, kad yra didelė problema, tada ją išsprendžiu ir suprantu, kad viskas gerai išėjo. Kartais taip nutinka, kad visi arklį ar žirgą nurašo, o aš jį ant kojų pastatau. Tai ir yra didžiausia laimė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(53 žmonės įvertino)
4.9434

Beveik keturis dešimtmečius teisėju dirbantis vyras: teisėjai turi kreiptis į teismus, jog apgintų savo teises (17)

Sakoma, kad teisėjo darbas nuobodus. Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Vytautas Kursevičius...

Lietuvė pasirinko darbą, kuriame merginų – vienetai: savo pasirinkimo niekada nekeisčiau (14)

Įstoti į aukščiausiu prioritetu savo prašyme nurodytą studijų programą abiturientams,...

Buvusi stiuardesė galiausiai atrado savo pašaukimą: neskaičiuoju, kiek liko valandų iki darbo pabaigos (13)

Laura Markevičienė buvo pirmoji mano knygos pašnekovė. Su ja susipažinau prieš keletą metų,...

Sėkmingos karjeros receptas arba kaip pasirinkti profesiją, kad nereikėtų dirbti?

Mokslo metų pradžia daugumai studentų reiškia ne tik naujo mokslo sezono pradžią, bet ir savo...

Lietuvė pasirinko svajonių profesiją: merginų čia – tik 5 proc. (151)

Prieš keletą metų mano buvusio auklėtinio mama Giedrė Petrašiūnienė užsiminė, kad dirba...

Top naujienos

Žiemelis negali atsakyti, kam turėtų priklausyti Krymas: nenoriu politikuoti (417)

„Mes darome verslą Ukrainoje. Mes ten turime pakankamai nemažą dalį pajamų iš kuro ir kitų...

Apetitas auga bevalgant: Klaipėdos universitetą į teismą padavusio indo ieškiniai perkopė per 70 milijonų eurų (364)

Už neįtikusias studijas Klaipėdos universitete (KU) kone 5 tūkstančių eurų reikalavęs...

Lietuvių pamėgtos pigios atostogos Tbilisyje: patikrintos vietos, kurias privalo aplankyti kiekvienas (63)

Lietuviai masiškai ėmė keliauti į Gruzijos sostinę Tbilisį, tačiau patenkinti lieka ne visi....

Mados apžvalgininkas: kodėl moterys Lietuvoje plaikstosi po pilnas drabužių parduotuves, o vyrams nėra ką pirkti (42)

Verslo konsultantas ir Mados verslo instituto bendrakūrėjis Arnoldas Remeika , paklaustas, kaip...

Šalnos tik pradžia: galime sulaukti ir pirmojo sniego (10)

Šiandien Lietuvos orus vis dar lems vakarykščio, į šiaurės rytus tolstančio ciklono pakraštys.

Siaubas keleiviniame lėktuve: laineris smigo žemyn beveik 9 kilometrus (44)

„Delta“ skrydžių bendrovės keleiviniame lėktuve iš Atlantos miesto skridę žmonės pasakoja...

Būkite budrūs: prisidengiant žinomų įmonių vardais Lietuvoje platinami kompiuteriniai virusai (13)

IT saugumo specialistas Marius Pareščius lietuvius perspėja, kad prisidengiant žinomų...

Rudens karalius – moliūgas: 4 gardūs patiekalai (6)

Nors moliūgų kilmė nėra susijusi su Lietuva – į Europą iš Pietų Amerikos jie atvyko tik XVI...

Lygiai prieš 30 metų: kosminis Sabonio debiutas Ispanijoje – 34 taškai ir disko metiko stiliaus perdavimas (33)

Lygiai prieš 30-metų – 1989-ųjų rugsėjo 19-ąją – Ispanijos krepšinio lygoje su Valjadolido...

Vilniuje vyksta greičio mėgėjų gaudynės: „VW Lupo“ vairuotojas per pusvalandį įkliuvo du kartus (41)

Pastaruoju metu Vilniuje transporto priemonių greitį Kelių policijos pareigūnai tikrina beveik...